Gėrybinis mazochizmas, arba kodėl mums patinka uostyti smirdančius dalykus?

Lavongėlių uostytojų srautai būna tokie milžiniški, kad šiais laikais kiekvienas botanikos sodas stengiasi turėti bent vieną tokį eksponatą. Patyrę sodininkai šiais augalais visokeriopai rūpinasi tikėdamiesi išgauti kuo sodresnį kvapą iš augalo, kuris žydi taip retai (iki karto per dešimtmetį) ir taip trumpai (8-12 valandų), kad daugelis smarvės mėgėjų būna nusivylę – jie nespėja pamatyti gėlės pačiame žydėjimo ir smirdėjimo įkarštyje, rašo nationalgeographic.com.

Taigi, kodėl žmonės nori patirti nemalonų kvapą? Juk visų reakcija paprastai būna vienoda: iš pradžių lūkestis, vėliau atsargus nosies patraukimas, o po jo – iškalbingas pasibjaurėjimo kupinas veidas. Bet kažkodėl visi, spėję laiku pamatyti lavongėlę, būna baisiausiai patenkinti.

Pasirodo, tai yra reiškinys, turintis net ir savo pavadinimą: gėrybinis mazochizmas. Psichologas Paulas Rozinas 2013 metais publikuotame savo darbe: „Džiaugsmas liūdėti ir kitos gėrybinio mazochizmo apraiškos“ kartu su kolegomis aprašė 29 pavyzdžius, kai žmonės džiaugiasi dalykais, kurie neturėtų teikti džiaugsmo. Daugelis jų buvo ganėtinai įprasti: siaubo filmo sukuriama baimė, aitriųjų pipirų sukeliamas deginimo pojūtis, stipraus masažo skausmas. Bet kai kurie buvo ir ganėtinai atstumiantys: spuogų spaudymas ar domėjimasis nelabai gražiai atrodančiais medicininiais eksponatais.

Visų šių patirčių patrauklumą apibūdina du paprasti žodžiai: „saugi grėsmė“. „Geriausias pavyzdys yra amerikietiški kalneliai. Žmogus puikiai supranta, kad tai yra saugu, tačiau kūnas tam priešinasi ir taip pajuntamas malonumas. O lavongėlės uostymas suteikia lygiai tokį patį pasitenkinimą“, – sakė P. Rozinas.

Pasibjaurėjimą tyrinėjanti Londono Higienos ir tropinės medicinos mokyklos mokslininkė Valerie Curtis sako, jog tai šiek tiek panašu į vaikų mėgiamus karo žaidimus: „žmones (ir daugumą žinduolių, ypač jaunesnių) išbandyti santykinai saugius dalykus, kurie leidžia geriau pasiruošti kontaktui su tais pačiais dalykais tikroje, pavojingoje aplinkoje, skatina „žaidimo“ motyvas“.

Taigi, uosdami lavongėlės kvapą, anot mokslininkės, mes išbandome savo emocijas. „Esame motyvuoti sužinoti, koks yra lavono kvapas ir kaip reaguotume jei užuostume tikrą lavoną“. Pasibjaurėjimo jausmas nėra beprasmis.

Anot V. Curtis, pasibjaurėjimo teorija, aprašyta jos knygoje „Don’t Look, Don’t Touch, Don’t Eat“, byloja, kad daugumai žmonių pasibjaurėjimą kelia tie dalykai, kurie mums gali būti kenksmingi, gali sukelti mums ligas. Pavyzdžiui, pūvantys lavonai. Bet mūsų pasibjaurėjimo jausmas yra ganėtinai selektyvus. Panašu, kad dauguma žmonių visai sėkmingai toleruoja savo žarnyno dujų kvapą, nors negali pakęsti svetimo kvapo. Pasibjaurėjimas padeda mums apsisaugoti nuo kitų keliamos grėsmės, o savimi nesibjaurime.

Esama ir kvapo suvokimo variacijų. Kai kurie kvapai yra malonūs tik tol, kol juntami silpnai. Pavyzdžiui, silpnas muskuso kvapas yra daugelio kvepalų pagrindas, o didelėmis koncentracijomis jis bjauriai smirda. Panašiai ir indolas: mažomis koncentracijomis jis suteikia malonius gėlių kvapo atspalvius, o didelėmis jis trenkia panašiai kaip išmatos ir daugeliui žmonių būna bjaurus. Tiesa, kol kas lyg ir jokie kvepalų gamintojai nėra išbandę lavongėlės aromato mažomis dozėmis (nors rimtesnė indolo koncentracija yra „Etat Libre d’Orange“ kvepaluose „Charogne“, kas išvertus reikštų „Lavonas“). Tačiau juk tai būtų visai įmanoma.

Parfumerijoje yra ištisa mokslinė kvapų atkūrimo sritis: gėlės kvapas pagaunamas stikliniame inde, o vėliau chemikai atkuria lakiąsias molekules sintetiniu būdu. Tokiu būdu dideliais kiekiais galima būtų prigaminti ir lavongėlės aromato. Lavongėlės aromato pagrindą sudaro cheminių junginių mišinys – indolas, salsvo kvapo benzilo alkoholis ir tokie „smirdžiai“, kaip trimetilaminas, kurio esama pūvančioje žuvyje. Taigi, būtų labai smalsu sužinoti, ar labai silpna lavongėlės kvapo koncentracija būtų tikrai bjaurus kvapas, ar toks, kurį norėtume uosti ir uosti.