Keturios sukrečiančios istorijos apie mus supantį maistą

Į jas šiais metais dėmesį atkreips ketvirtadienį (spalio 15 dieną) prasidedančio 9-ojo žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ specialioji „Žalioji programa“.

Kaip išgyventi iš atliekoms nurašyto maisto?

Šį klausimą sau užduos kino kūrėjai ir maisto mylėtojai Jen ir Grantas filme „Suvalgyk! Maisto švaistymo istorija“. Jie pasineria į maisto švaistymo problemą – nuo ūkių ir mažmeninės prekybos iki savo šaldytuvo. Kasmet su maistu išmetami milijardai dolerių Šiaurės Amerikoje pastūmėja šiuos du žmones atsisakyti pirkti maistą parduotuvėse ir metus pragyventi vien iš atliekoms išmesto maisto.

Šalyje, kurioje vienas iš dešimties žmonių alksta, šis eksperimentas ir švaistomo maisto vaizdiniai šokiruoja, tačiau taip pat skatina susimąstyti apie neatsakingą maisto gaminimo, platinimo ir vartojimo kultūrą visame vakarų pasaulyje.

Kaip pasislėpti nuo visur esančio cukraus?

Šis klausimas neramina režisierę Andrea Culkovą. Kūrėjai diagnozuojamas nėščiųjų diabetas, todėl nenorėdama pakenkti vaisiui, ji privalo išvengti bet kokios formos rafinuoto cukraus. Tačiau ši užduotis greitai pasirodo neįveikiama, nes šiais laikais cukraus yra visur.

Nuo pačios režisierės stalo prasidėję ieškojimai tampa penkerius metus trukusiu pasaulinės cukraus industrijos tyrimu. Tragikomiška, energinga ir emocionali istorija „Cukraus bliuzas“ yra ir informatyvi, ir įkvepianti. Filmas siekia išlaisvinti žiūrovus nuo cukraus bliuzo!

Kaip ekologiškam ūkiui konkuruoti su milžiniška industrija?

Šis klausimas – tikras galvos skausmas Nielsui Stokholmui, ūkininkui idealistui, su žmona Rita Danijoje įkūrusiam biodinaminį ūkį „Thorshøjgaard“.

Nors šiame ūkyje pagaminamus produktus vertina geriausi pasaulio restoranai, toli gražu ne visiems holistiniai tokio ūkininkavimo metodai yra priimtini. Biurokratinis valstybės aparatas gąsdina ūkį uždaryti, nes tokio ūkininkavimo principai neatitinka šiuolaikinio ūkininkavimo normatyvų.

Poetiškame filme „Rytoj bus šviesiau“ režisierė Phie Ambo perteikia tylią ūkininko kovą su industriniu požiūriu į žemdirbystę, nuoširdžiai tikint, kad biodinaminiam ūkininkavimui priklauso ateitis.

Kaip sugauti žuvį vis labiau tuštėjančiame vandenyne?

Su šiuo klausimu kiekvieną rytą pabunda mažo Azorų salyne esančio Žuvies Uodegos miestelio žvejai. Jie ilgą laiką gyveno iš mažos apimties žvejybos, tačiau globalios industrinės žvejybos mastai sukėlė reikšmingų padarinių. Profesinėje krizėje atsidūrusį jauną žveją Pedro tai pastūmėja į ypatingai pavojingas situacijas jūroje – norint sugauti įprastą laimikį nedideliu laiveliu reikia leistis į vis tolesnius vandenyno plotus.

Filme „Žuvies Uodega“ režisieriai Joaquimas Pinto ir Nuno Leonelis po daugiau kaip 10 metų pertraukos sugrįžta prie 1999–2001 m. filmuotos medžiagos, siekdami papasakoti dramatišką globalios industrijos šešėlyje atsidūrusių mažo miestelio žvejų istoriją.

Daugiau informacijos rasite ČIA.