Šeimą suformavo meilė... o gal venerinės ligos?

Nenatūralu, bet racionalu?

Kai antropologai ir biologai nagrinėja Homo sapiens, kaip rūšį, daugelis priversti sutikti, kad visi požymiai – dažniausiai stambesni ir stipresni už patelę patinai, greičiau už berniukus bręstančios mergaitės, didesnis patinų mirtingumas – nurodo, kad mūsų rūšis turėtų laikytis poligaminių santykių. T.y. kai vienas vyras apvaisina daugybę patelių. Tačiau taip nėra. Gerai, kai kurie vyrai labai stengiasi to siekti, tačiau mes ne apie tai.

Monogamija labiausiai paplitusi žmonijos socialinė norma, kuri įsigalėjo daugybėje visiškai skirtingų kultūrų. Žurnale „Nature Communications“ išspausdinto tyrimo autoriai daro drąsią išvadą – monogamija įsigalėjo dėl lytiškai plintančių ligų ir atsiradusio viešosios nuomonės spaudimo žemdirbystės eros pradžioje, kuomet didelės grupės žmonių pradėjo gyventi kartu.

Tyrėjai kompiuteriu simuliavo daugybę visuomenės vystymosi modelių su skirtingais poravimosi įpročiais. Tuomet patikrino, kaip tie modeliai veiks įvedus lytiniu keliu plintančias bakterines infekcijas – sifilį, gonorėją, chlamidiozę ir t.t. O po to pridėjo dar vieną viešosios nuomonės spaudimo lygį.

„Tyrimas parodė, kaip smarkiai natūraliomis sąlygomis atsirandantys veiksniai – tokie kaip užkrečiamų ligų plitimas – paveikia socialinių normų vystymąsi. Ypač viešosios nuomonės nuostatas. Be to, tyrimas pademonstravo, kad matematinį modelį galima taikyti ne tik numatant ateitį, bet ir suvokiant praeitį“, – paaiškino Chrisas Bauchas, tyrimo bendraautorius iš Vaterlo universiteto Kanadoje.

Jie išsiaiškino, kad mažomis grupelėmis gyvenę pirmykščiai medžiokliai galėjo laikytis poligaminių santykių. Nes mažoje grupėje lytiškai plintančių ligų protrūkiai greitai išnyksta, o tai reiškia, kad esant poligamijai čia gimsta daugiau vaikų, negu būtų laikantis monogamijos.

Tačiau bendruomenėms augant, viskas iš esmės keičiasi. Didelė kartu gyvenanti ir poligaminių santykių besilaikanti žmonių grupė bejėgė prieš lytiškai plintančias ligas. Jos virsta epidemija, mažina vyrų vaisingumą, didina vaikų mirtingumą ir tokioje situacijoje monogaminės šeimos tampa laimėtojomis.

Jei tokioje situacijoje dar įvedamas viešosios nuomonės poveikis – kai geriau su problema susitvarkiusios monogaminės poros pradeda smerkti poligamiją, – visuomenė netrunka suprasti, kad geriausia strategija gyventi su vienu partneriu.

Yra prieštaraujančių

Nors iš pirmo žvilgsnio modelis atrodo kiek ciniškas, bet logiškas, daugybė mokslininkų nesutinka, kad žmonija, kaip rūšis, natūraliai yra poligaminė.

Tokiai išvadai, pavyzdžiui, prieštarauja ligi šiol išlikusių kelių primityvių medžioklių visuomenių stebėjimai. Tai juk lyg ir durys į praeitį? Tačiau nors tų genčių gyvenimo būdas lyg ir turėtų skatinti poligamiją (mažytės medžiotojų bendruomenės), ten monogaminiai santykiai kur kas labiau paplitę, nei galėtume pagalvoti.

Antra – Homo sapiens rūšis priklauso toms, kur abiejų lyčių atstovų yra maždaug po lygiai. Tarp tokio tipo gyvūnų poligamija sukeltų milžiniškų problemų, patinai kovotų tarpusavy, daugybė jų niekuomet nesusilauktų palikuonių ir tai gerokai trukdytų kurti išvis kokią nors visuomenę. O ir moterims besikaunančių patinų bendruomenėje nebūtų gerų sąlygų auginti taip ilgai atidžios priežiūros reikalaujančius vaikus.

Be to, gali būti, kad vietoj lytinių ligų į modelį įvedus paprasčiausią asmeninio turto ir nuosavybės bei jos paveldėjimo sąvoką, monogaminė šeima iškart virstų vienintele logiška alternatyva. O pridėjus karus ir pražudžius daugybę vyrų, kompiuteris gal net su visomis ligomis prioritetą atiduotų poligamijai.

Taigi, venerinės ligos ligomis, o visuomenės pagrindas ir be jų greičiausiai labai nesikeistų. Juk yra meilė, Dievas… Hmm, vis dėlto mes ne mokslininkai, o romantikai.