XVI–XVIII a. medicina: moteris - nukrypusi nuo normos vyro lyties versija, skirta vaikų gimdymui

Buvo manoma, kad pastojimo metu vyro sėkla atlieka pagrindinį ir svarbiausią vaidmenį, lemia vaiko lytį ir suteikia jam sielą. O moters gimda ir jos aplinka atsakinga už tinkamą sėklos priėmimą ir vaisiaus išsaugojimą. Tam, kad moteris pastotų, jos organizmas turėjo būti subrendęs ir tinkamai funkcionuoti, o pagrindinis tinkamo pasiruošimo nėštumui bei brandos požymis buvo reguliarus mėnesinių ciklas. Buvo manoma, kad nereguliarios mėnesinės arba jų nebuvimas neišvalo organizmo nuo netinkamo, sugedusio kraujo pertekliaus ir jį užteršia.

Būtent dėl tokios pozicijos teigta, kad nevaisingumas moters organizmo nesveikumo požymis. Jei moters gimda buvo per šalta, ji sunaikindavo vyrišką sėklą, jei per drėgna – ją nuskandindavo ir atmesdavo iš karto po lytinio akto. Dar kitais atvejais gimda būdavo per sausa, kaip smėlėta dirva, kurioje trūko drėgmės, todėl – nederlinga arba per karšta ir sudegindavo vyro sėklą. Šios teorijos šalininkai netgi teigė, kad moters pienas tėra dar viena vyriškos sėklos transformacija, įvykstanti po pastojimo.

Besilaukiančios moterys prieš gimdymą pasiruošdavo mirčiai

Po sėkmingo pastojimo moters laukė didžiausi išbandymai – neramus, nežinia kuo pasibaigsiantis laukimas. XVI–XVIII a. pagrindiniu ir neabejotinai nėštumą patvirtinančiu požymiu buvo pirmieji vaiko judesiai. Kai kuriose šalyse buvo manoma, kad būtent nuo šio momento vaikas įgyja sielą ir tampa gyvas. Aptariamo laikotarpio visuomenė žinojo ir kitus požymius, kur kas anksčiau signalizuojančius apie galimą naujos gyvybės užsimezgimą, o pirmieji vaiko judesiai tik galutinai patvirtindavo spėliones. [...] Pati žinia apie nėštumą aptariamuoju laikotarpiu buvo priimama ne tik su didele viltimi bei džiaugsmu, bet ir su dideliu nerimu. Visoje Europoje besilaukianti moteris dažnai buvo įvardijama kaip viena koja karste, nėštumo laikotarpiu ji buvo tarsi tarp dviejų pasaulių – būties ir nebūties. Tokį apibūdinimą lėmė to meto aktualijos: su kiekvienu nėštumu ir gimdymu moteris rimtai rizikavo savo gyvybe ir sveikata.

XVI–XVIII a. LDK moterys laukdavosi labai dažnai, dažnai pastodavo po paskutinio gimdymo praėjus vos keliems mėnesiams ir dar žindydamos prieš tai gimusį kūdikį. Tai itin nualindavo moters kūną ir lemdavo ne tik jos pačios ir kūdikio silpnesnę sveikatą. Be to, dažnai pasitaikiusios gimdymo komplikacijos, prastas moters anatomijos ir fiziologijos išmanymas, higienos ir sanitarijos trūkumas buvo didelio gimdyvių ir naujagimių mirštamumo priežastys. XVI–XVII a. katalikiškoje LDK visuomenės dalyje susiklostė praktika dar prieš gimdymą pasiruošti ir susitaikyti su mirtimi – besilaukiančios moterys atlikdavo išpažintį, priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą, ligonių patepimą, surašydavo testamentą ir atsisveikindavo su artimaisiais. 1644 m. taip pasielgė ir valdovo Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata, kuri sunkiai išgyveno nėštumą ir, nujausdama galimą mirtį, atliko visas krikščioniškas pareigas ir atsidavė Dievo valiai.

Besilaukiančios moterys ir jų artimieji stengdavosi imtis įmanomų atsargumo priemonių, kad nepakenktų vaisiui ir išvengtų persileidimo ar priešlaikinio gimdymo. Visų pirma stengtasi būsimą mamą apsaugoti nuo stipraus susijaudinimo ir emocijų, išlaikyti jos ramybę. Moteris nėštumo metu neturėjo mėnesinių, kurios buvo suvokiamos kaip reikalingos kenksmingiems susikaupusiems skysčiams pašalinti. Besilaukiančios moters kūne šie kenksmingi skysčiai užsilaikydavo ilgus mėnesius ir manyta, kad bet koks sukrėtimas ar pyktis, kurį ji gali patirti, sukeldavo šių skysčių tekėjimą į galūnes, širdį ir gimdą, o tai galėjo tapti persileidimo bei vaiko apsigimimo priežastimi. Šiuo laikotarpiu buvo suvokti įvairių fizinių sumušimų ir persitempimų pavojai nėščiajai, tad artimieji bandė jas nuo jų saugoti.

Vis dėlto ne visi artimieji buvo supratingi – pasitaikydavo ir atvejų, kai vyrai sumušdavo savo nėščias žmonas. Štai Vilniaus miestietis Mikalojus Kušelevičius 1669 m. kaltinamas sumušęs savo besilaukiančią žmoną ir atėmęs gyvybę savo būsimam kūdikiui. Priėmusi tą vaiką pribuvėja matė galvoje ir šone ženklus, panašius, matyt, į sutrenkimus, o to vaiko veidas ir kūnelis – pusiau sugadintas. Tokiais ir panašiais atvejais, kai buvo atimama gimusio ar dar negimusio kūdikio gyvybė, bausmės nebūdavo taikomos didelės – dažniausiai buvo atsiperkama nedidelėmis baudomis ar dvasinėmis atgailomis.

Deja, net bandymai apsaugoti moterį nuo streso ar sumušimo, retai padėdavo išvengti itin dažnų persileidimų, kurių pagrindinės priežastys buvo prasta besilaukiančios moters priežiūra, sveikata bei menkos medicinos galimybės. Kai kurios moterys pastodavo po keletą ar net keliolika kartų, kol sėkmingai pavykdavo išnešioti palikuonį. Štai XVIII a. pradžioje gyvenusi Pranciška Uršulė Radvilienė laukėsi apie 20 kartų, o pagimdė tik septynis vaikus, iš kurių 10 metų sulaukė vos trys.

Nėštumas ir gimdymas buvo apipintas įvairiais liaudyje paplitusiai prietarais, iš moters išvaizdos bei elgsenos bandyta nuspėti būsimo kūdikio lytį. Pavyzdžiui, viename veikale rašoma, kad, jei moteris prieš pastodama buvo išblyškusio veido, o būdamas nėščia tapo rausva, tai laukiasi sūnaus. Jei moteris dėl ją nuolatos apimančio niršulio negalinti nusėdėti lygiau vienoje vietoje, tikėtina, kad laukiasi mergaitės. O tokio prietaro, kad besilaukianti moteris negali tapti krikštamote, nes vienas iš vaikų mirs, dar ir dabar gana dažnai laikomasi. Tikėta, kad tokio prisakymo nesilaikymas tapo ir Vladislovo Vazos žmonos mirties priežastimi: besilaukdama Cecilija Renata tapo Antano Jono Tiškevičiaus sūnų krikštamote. Vėliau ši moteris pagimdė negyvą kūdikį ir pati mirė praėjus 11 dienų po gimdymo. Tokie realūs ir nelaimingi atvejai, matyt, dar labiau sustiprindavo tikėjimą tokiais ir panašiais mitais LDK visuomenėje.

Pilnametystės sulaukdavo tik 50–60 proc. vaikų

Gimdymo valandai priartėjus, XVI–XVIII a. LDK moterys neturėjo pasirinkimo, kaip ir kokiu priimtinesniu būdu gimdyti. Šiuo laikotarpio LDK teritorijoje ligoninių ar kitų įstaigų, kurios rūpintųsi gimdyvėmis, nebuvo, todėl vienintelė likusi galimybė buvo gimdyti namuose. Visoje Europoje praktiškai iki pat XVIII a. gimdymas buvo tik moterų reikalas. XVIII a. pradžioje Prancūzijoje ėmė atsirasti naujovė – vyrai akušeriai, kurie LDK buvo priimti tik pačioje amžiaus pabaigoje. Besilaukiančioji per gimdymą buvo paremiama giminaičių, kaimynių ir pribuvėjų. Naujai gyvybei į šį pasaulį ateiti padėdavo gimdymo reikaluose nusimanančios, dažnai ne kartą pačios gimdžiusios pagyvenusios moterys, kurios turėjo žinių apie gimdymus. [...]

Vaikui persisukus ar esant nepatogioje padėtyje, prasidėjus kraujoplūdžiui ar kilus kitokiai komplikacijai, gimdymo pagalbą teikiančios moterys bei pribuvėjos neturėjo jokių veiksmingų priemonių, kurios galėjo padėti tokiais atvejais. Pribuvėjos bandydavo apsukti ir reikiamai pakreipti kūdikį, net bandydavo jį ištraukti, dėl to kai kuriais atvejais naujagimiui galėjo būti nutraukiamos ir sužalojamos galūnės. Šiandieninės medicinos plačiai naudojamas cezario pjūvis iki pat XIX a. buvo paskutinė ir kraštutinė galimybė išgelbėti kūdikį, kai būdavo suprantama, kad mamai išgyventi nebepavyks.

Dėl visų šių priežasčių bet koks nukrypimas nuo normos dažniausiai pasibaigdavo vaiko arba motinos, o neretai ir abiejų mirtimi. Prie aukšto mirtingumo lygio gimdymo metu prisidėjo ir menkas higienos ir sanitarijos lygis. Viena iš naujovių, kuri XVIII a. viduryje sumažino gimdyvių mirtingumą, buvo įvestas reikalavimas pribuvėjoms, prieš imantis darbo, gerai nusimazgoti rankas ir išlaikyti kiek įmanoma didesnę švarą gimdymo metu. Net jei gimdymas buvo sėkmingas, pats palikuonio susilaukimo faktas aptariamuoju laikotarpiu dar nereiškė daug – nemažai kūdikių mirdavo per pirmuosius savo gyvenimo metus. Dabartinėse išsivysčiusiose šalyje 1 000 gimimų tenka 9 vaikų iki metų mirtys, Lietuvoje – 8,5. Iki pat XIX a. šis rodiklis buvo nepalyginamai aukštesnis: Anglijoje mirdavo apie 150 vaikų, Paryžiuje – apie 200 vaikų, Ženevoje – apie 296 vaikai. Nors išsamesnių tyrimų apie vaikų mirtingumo lygį LDK teritorijoje nėra, matyt, kad jis buvo panašus.

Neišnešioti iš prigimties silpni ir ligoti kūdikiai dažniausiai mirdavo praėjus vos kelioms dienoms ar net valandoms po gimimo, o kritiniais laikyti pirmieji gimimo metai. Dėl šios priežasties dažnai vaikai įvairiuose oficialiuose dokumentuose net nefigūruoja. Maži vaikai dažniausiai mirdavo dėl įvairių vaikiškų ligų, kurių nemokėta gydyti. Vaikų išgyvenimas labiausiai priklausė nuo individualaus jų organizmo stiprumo ir atsparumo ligoms. XVI–XVIII a. Vakarų Europoje dėl įvairių infekcinių ligų, pavyzdžiui, dizenterijos, skarlatinos, kokliušo, gripo, raupų, pneumonijos, taip pat įvairių nelaimingų atsitikimų pilnametystės sulaukdavo tik apie 50–60 proc. vaikų.

Taip pat svarbia mirtingumo priežastimi buvo nesugebėjimas ir nemokėjimas prižiūrėti vaikų. Štai XVIII a. Kiprijonas Lukauskas savo pamoksle vardija pagrindines vaikų mirtingumo priežastis: dėl to, kad vaikai persiverkia vasaros metu palikti užrakinti namuose, nėra laiku pervystomi ir apiplaunami, dėl to negali miegoti naktimis, susidaužia, šliaužiodami prisivalgo molio, mėšlo ir visokių bjaurybių. Anot šio pamokslo autoriaus, dažna sunkių susirgimų priežastis yra sugadintas motinos pienas, kuris toks tampa prisivalgius visokių valgių, prisigėrus, taip pat dėl tam tikrų maitinančios motinos patiriamų emocinių. Jis sako, kad pienas sugenda per nusigundymą, nusiminimą, nuliūdimą, motinos per didelę rūstybę ir piktybę.

Požiūris į nėštumą, gimdymą ir vaikų priežiūrą pradėjo keistis Apšvietos laikotarpiu. Iki tol gimdymas buvo suprantamas kaip gana uždaras moterų reikalas, o nuo šiol ėmė atsirasti vyrų akušerių, kuriems buvo suteikiamas specialus išsilavinimas universitetuose, taip pat imta steigti specialias akušerijos mokyklas. Tokie vyrai turėjo daugiau žinių apie anatomiją, gimdymo metu vykstančius procesus, be to, esant komplikacijoms galėjo panaudoti chirurginius instrumentus ir įgūdžius. Vis dėlto tikimybė išgyventi po to, kai prireikdavo rimtesnės chirurginės intervencijos, dar ilgai išliko labai menka.

LDK teritorijoje pirmieji pokyčiai akušerijoje prasidėjo 1781 m., kai buvo įsteigtas Medicinos fakultetas, kur šalia chirurgijos kurso pradėta dėstyti ir akušerija. Nuo šio laikotarpio ėmė keistis požiūris į visus su gimdymu ir nėštumu susijusius dalykus. Universitetinis akušerijos dėstymas buvo esminis lūžis siekiant geriau pažinti moters anatomiją ir fiziologiją, palengvinti gimdymus ir sumažinti nėščiųjų bei naujagimių mirtingumą. Tai buvo pokyčių pradžia.

LRT RADIJO laida „Radijo paskaitos“