Neįtikėtina: už vieno organo nuomą – tūkstančiai dolerių

Tokia suma yra siūloma už išnešiojimą ir pagimdymą kitos moters vaiką, su sąlyga, jog iškart po gimdymo jį atiduosite už tai sumokėjusiems tėvams.

Tokio klausimo, tiesa, Lietuvoje kelti nederėtų. Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, mūsų šalyje nėra teisės aktų, reglamentuojančių surogatinę motinystę.

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte pagalbinis apvaisinimas numatomas tik tarp sutuoktinių. Todėl nenuostabu, kad alio.lt svetainėje pasirodęs įtartinas skelbimas buvo kaip mat pašalintas. „Ieškoma surogatinė mama. Sveika, iki 35 metų amžiaus, pagimdžiusi sveiką ar sveikus vaikus normaliu būdu, be Cezario pjūvio. Atlyginimas 5000 $“, - buvo rašoma jame.

Apie tai, kas yra surogatinė motinystė, kas dažniausiai tampa surogatinėmis mamomis ir kaip ši praktika reglamentuojama kitose šalyse – pokalbyje su Kauno klinikų gydytoja akušere-ginekologe dr. Egle Drejeriene.

- Pirmiausia, ar galite paaiškinti, kas yra surogatinė motinystė?

- Surogatinė motinystė – vienas nevaisingumo gydymo metodų, kai kūdikį porai išnešioja ir pagimdo „pakaitinė“arba „surogatinė“ mama. „Grynoji“ arba nėštumo surogacija yra tada, kai moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį „genetinei“ porai, t.y., porai, kuriai reikia vaiko, ir kuri dėl tam tikrų priežasčių negali jo susilaukti.

Grynosios surogacijos atveju kūdikiui pradėti naudojamos genetinių tėvų lytinės ląstelės – kiaušialąstės ir spermijai. Atlikus pagalbinį apvaisinimą laboratorijoje, sukurti embrionai perkeliami į surogatinės mamos gimdą. Taip suteikiama galimybė nėštumui vystytis. Tokiu atveju kūdikis ir jį nešiojanti moteris genetiniais ryšiais nėra susiję, t. y., surogatinė mama nešioja genetiškai ne savo vaiką. Gimęs kūdikis teisiškai yra „genetinės“ poros vaikas.

Egzistuoja ir kita surogacijos forma, kai surogatinė mama inseminacijos į gimdą metu apvaisinama poros, norinčios vaiko, partnerio sperma. Tokiu atveju surogatinę mamą ir vaisių sieja genetinis ryšys. Dėl neapibrėžto teisinio reguliavimo duomenų apie tokios rūšies surogatinę motinystę mažai. (Reikėtų paminėti „Senąjį testamentą“ – tarnaitės, pagimdžiusios ponios vyro vaiką poniai „ant kelių“ faktiškai buvo surogatinės motinos).

- Lietuvoje tokia veika nėra įteisinta, o kaip kitose šalyse?

- Grynoji (IVF) surogacija leidžiama ir taikoma Didžiojoje Britanijoje ( 29 iš 113 licencijuotų klinikų), JAV, Australijoje (skirtinga teisinė reguliacija skirtingose valstijose. Laisvai leidžiama Vakarų Australijoje, Naujajame Pietų Velse, Australijos sostinės teritorijoje, tuo tarpu Pietų Australijoje, Tasmanijoje, Viktorijoje tai nėra draudžiama, bet dėl didelių apribojimų praktiškai sunkiai įmanoma). Europoje grynoji surogacija leidžiama ir taikoma Baltarusijoje, Graikijoje, Izraelyje, Kazachstane, Rusijoje.

Daugumoje šalių – draudžiama (Suomijoje, Švedijoje, Danijoje Prancūzijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje, Italijoje irt.t.). Iš 62 pasaulio šalių paminėtų 2013 metų klausimyne apie surogaciją, 19 –oje šalių surogacija buvo leidžiama.

- Gal galite paaiškinti, kokius „už“ ir „prieš“ argumentus naudoja šios praktikos šalininkai bei priešininkai?

- Pateikiant argumentus „už“ surogatinę motinystę reikėtų paminėti medicinines priežastis, dėl kurių šis gydymo metodas gali būti taikomas. Surogatinė motinystė gali būti taikoma moterims, kurios neturi gimdos dėl įgimtos anomalijos arba po atliktos chirurginės gimdos pašalinimo operacijos. Pavyzdžiui, moterys, kurioms diagnozuotas Mayer-Rokitansky sindromas, neturi gimdos dėl įgimto sklaidos defekto, tačiau jų kiaušidžių funkcija normali. Gimda pacientėms gali būti pašalinta dėl naviko, pogimdyminio kraujavimo.

Surogatinė motinystė taip pat galėtų tikti ir tais atvejais, kai moterys patiria daugybinius pasikartojančius persileidimus arba kai gydymas pagalbiniais apvaisinimo būdais yra nesėkmingas (tai situacijos, kai į gimdą perkeliami procedūros metu sukurti geros kokybės embrionai nesiimplantuoja; po 6-8 tokių nesėkmingų procedūrų gali būti siūloma surogatinė motinystė).

Dar viena grupė pacienčių, kurioms gali būti siūloma surogatinė motinystė – tai sunkiomis ligomis sergančios ligonės (inkstų, širdies), kurioms nėštumas pablogintų sveikatos būklę ir sukeltų pavojų gyvybei.

Surogatinė motinystė – kontraversiškas gydymo metodas, todėl reikalinga griežta teisinė reguliacija. Pagrindinės problemos, su kuriomis gali būti susiduriama:

ą) Surogatinė mama gali nenorėti atiduoti vaiko genetinei porai.

b) Jei gimsta nesveikas vaikas, jo gali atsisakyti ir genetinė pora, ir surogatinė mama.

c) dažnai iškyla klausimas – ar etiška mokėti surogatinei motinai už pagalbą. Jei mokėti, tai kiek?

d) šiuo metu nėra duomenų apie vaikų, gimusių surogatinėms motinoms, ilgalaikių sveikatos bei psichologinės būklės stebėjimų rezultatų. Taip pat nėra aiški surogatinės motinystės įtaka pačios surogatinės mamos bei genetinių tėvų psichologijai.

- Kas dažniausiai tampa surogatinėmis mamomis?

- Surogatines motinas genetinės poros dažniausiai susiranda pačios. Dažnai surogatinė motinystė būna “altruistinė”. Kas tampa pakaitinėmis mamomis:

a) Giminaitės: - sesuo – seseriai - 35% - sesuo - brolienei– 20% - podukra – pamotei – 5%

b) Draugė – draugei – 15%

c) Iš spec. orgnizacijos (altruistinė) – 25%.

Šiuo metu surogatinės motinystės naudojimas dėl karjeros ar socialinių priežasčių nėra pateisinamas. Galimas socialiai silpnų moterų išnaudojimas.