Kaip visuomenės lūkesčiai vyrus priveda prie savižudybių

P. Skruibis: Iš artimųjų teko girdėti, kad tas žmogus, kuris nusižudė, atrodė stiprus ir viską sugebantis. Tai – spąstai, į kuriuos patenka žmogus, norintis būti „kietas“, atitikti savo ar visuomenės vyriškumo standartą. Bet paskui tai tampa spąstais, nes, susidūręs su didesniais iššūkiais, žmogus jų neatlaiko. Jis galvoja, kad būtų geriau, jei būtų leidęs sau kartais paliūdėti, gal netgi paverkti, pakalbėti apie problemas su kitais. Tas bandymas bet kokia kaina išlikti „tikru“ vyru žmogų padaro labai pažeidžiamą ir nelankstų. Dėl to verta kvestionuoti vyraujančius stereotipus.

Labai svarbus finansinės gerovės aspektas. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse daugybė vyrų mano, kad jie turi būti šeimos išlaikytojai, daug uždirbti. Mano konsultacijas lankė vienas vaikinas, kuris sakė, kad negali eiti į pasimatymą, nes neturi automobilio. Tokie standartai netikslingi – juk daugybei merginų visai nereikia tos mašinos. Bet vaikinas buvo įsitikinęs, kad be automobilio neturės jokių perspektyvų. Dėl tokios naštos ekonomikos krizės labiausiai paveikia vyrus. Be abejo, kartais psichologinę naštą dėl finansinės gerovės užkrauna kiti žmonės.

– Kaip jūs suprantate vyriškumą?

A. Grižas: Apie tai daug mąstau ir kalbu, su tuo dirbu. Dirbu su savimi, bet vis tiek kas nors man kartais tarsi pasako „būk vyras“ arba „ką, nebūsi vyras?“. Tada sukirba kažkoks menkavertiškumas, ir kartais aš pagalvoju, ar tikrai esu pakankamai vyriškas, ar kažką turiu įrodyti. Šia tema nekalbėčiau, jei pats nepatirčiau, kaip dažnai „tikro“ vyro reikalavimai varžo gyvenimą.

P. Skruibis: O ką reiškia „tikras“ vyras? Aš esu toks, koks esu. Nematau prasmės žiūrėti į vyriškumą per susikurtų įsivaizdavimų prizmę. Juolab kad tie įsivaizdavimai labai skirtingi tarp žmonių, jau nekalbant apie skirtingus laikotarpius ir kultūras.

– Kokie stereotipai vyrams kelia daugiausia įtampos?

P. Skruibis: Manau, kad jausmų nepripažinimas. Tai tikrai veda į sunkumus, kai neigi dalį savęs. Ar esi moteris, ar vyras, ar suaugęs žmogus, ar vaikas – tu turi jausmų, ir čia nėra nieko blogo.

– Ko vyrai neleidžia sau jausti?

A. Grižas: Sunku pripažinti liūdesį, vienatvę, artumo poreikį.

P. Skruibis: Be to, kinta vyriškumo samprata. Viena vertus, norisi jaustis „kietam“. Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje iš vyrų moterys tikisi ir daugiau švelnumo. Tad kaip tai suderinti? Iš sumaišties kyla krizės.

– Ko gi reikia vyrams?

P. Skruibis: Nežinau, ar pavyktų išskirti tai, ko reikia vyrams. Visiems reikia bendravimo, artumo, galimybės pasidalinti išgyvenimais, kai būna sunku. Visiems reikia jausti savo jausmus, nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris. Bet vyrams tai daryti sunkiau.

– Kaip esantiems greta vyrų atpažinti, kad jiems prasta nuotaika? Kokius įspėjamuosius ženklus siunčia vyrai?

P. Skruibis: Vyras gali daugiau kalbėti mirties tema, užsiminti, kad jau pavargo ir nebemato prasmės ar vilties. Taip pat gali būti pasikeitęs elgesys – žmogus gali tapti liūdnesnis, irzlesnis, pasyvesnis ir t. t. Vyrai dažnai renkasi destruktyvius įveikos būdus, pavyzdžiui, alkoholį ar narkotikus, dėl ko tvarkytis su emociniais sutrikimais tampa dar sunkiau. Jei žmogus elgiasi ypač rizikingai, pavyzdžiui, greitai laksto automobiliu, tai irgi gali būti ženklas.

– Kaip patartumėte reaguoti artimiesiems?

A. Grižas: Nemanau, kad tokiais atvejais su vyrais reikėtų bendrauti kitaip nei su moterimis, visada labai svarbus lygiavertiškumo principas. Niekas nenori būti vertinamas kaip silpnesnis, vargšelis ir t. t. Kartais net ir norint gero, siekiant padėti kitam žmogui, galima pernelyg įsijausti į globėjo vaidmenį – maždaug, tu esi vargšas ir aš tavimi pasirūpinsiu. Vyrai į tai gali reaguoti dar jautriau nei moterys. Reikia suvokti, kad, jei aš noriu padėti, man visiškai nebūtina tapti globėju. Užtenka kalbėti apie tai, kas vyksta, kaip spręsti problemą. Tikrai nebūtina vienam užimti stipriojo, kitam – silpnojo pozicijos. Tai turi būti daroma lygiavertiškai.

– Mūsų klausytoja teigia, kad šeimoje turėtų vyrauti tradiciniai lyčių vaidmenys: vyras turėtų uždirbti, o žmona – rūpintis vaikais. Anot jos, būtent per mažas motinos dėmesys yra viena iš problemų, kylančių vaikams ir paaugliams, priežasčių.

P. Skruibis: Pasaulis keičiasi, ir šių tradicinių vaidmenų nenori priimti nei moterys, nei vyrai. Pasimetimas tarp ankstesnių ir šiuolaikinių vertybių irgi yra viena sumaišties priežasčių. Norėdami tai įveikti, žmonės neretai įninka į alkoholį. Taip noras bet kuria kaina išlikti per atstumą nuo savo jausmų kelia dar didesnes problemas.

– Kokią žinią norėtumėte siųsti mūsų klausantiems vyrams, kurie šiuo metu išgyvena sunkų metą?

A. Grižas: Sau ir kitiems (ne tik vyrams) visąlaik linkiu, kad būtų atsisakyta tokių stereotipų, kaip „tikras“ vyras. Jų atsisakę (tiek auklėjant vaikus, tiek bendraujant su draugais, pažįstamais), mes jau užsiimsime savižudybių prevencija, nes nebeskatinsime ydingų stereotipų. O vyrams norėčiau palinkėti nebijoti kalbėti šiomis temomis, su kažkuo pasitarti, pasidalinti išgyvenimais, pripažinti, kad turi jausmus. Pradėti reikėtų su artimiausiais žmonėmis, bet tai daryti tikrai verta. Tai dovana ne tik tam, kuris pasidalina jausmais, bet ir aplinkiniams, nes toks žingsnis drąsina kitus.

P. Skruibis: Linkėčiau neklijuoti sau etikečių. Tokios etiketės, kaip „silpnas“ ar „stiprus“, – nereikalingos. Jos tik pagilina problemas. Jausmai yra tokie, kokie yra. Jie yra reikalingi, padeda gyventi, įveikti sunkumus.

Agnė Kairiūnaitė, LRT Radijo laida „Čia ir dabar“