Kaip visuomenės lūkesčiai vyrus priveda prie savižudybių

– Norėčiau jūsų paklausti ne kaip psichologų, bet kaip vyrų. Ar esate turėję minčių apie savižudybę?

P. Skruibis: Be abejo. Manau, kad kiekvienas jų turėjome.

A. Grižas: Nesu rimtai galvojęs ar planavęs, bet tokių minčių man kildavo – daugiausia paauglystėje.

– Koks kelias nuo minties apie savižudybę iki veiksmo?

P. Skruibis: Kaip minėjo Antanas, daugeliui žmonių yra kilę minčių. Manau, kad daug visko turi nutikti, kad tos mintys taptų ketinimais, planais arba veiksmais. Savižudybė – procesas, kuris trunka labai ilgai. Jei žmogų mažai pažįstame, matome tik to proceso pabaigą ir dažnai darome nepagrįstas išvadas. Savižudybė dažniausiai būna labai ilgas procesas, prasidedantis dar vaikystėje, o jam įtakos gali turėti nuostatos, mintys, gyvenimo įvykiai.

Intuityviai jaučiame, kad savižudybė yra prieš savisaugos instinktą. Jei žmogus ilgai patiria sunkumų, išgyvena neviltį, jis, ieškodamas, ką daryti, gali imti pratintis prie minties apie savižudybę arba žaloti save po truputį, kad pamažu įgytų gebėjimą nusižudyti.

– Po jau įvykusių savižudybių dažnai tenka girdėti, kad tai buvo netikėta. Ar dažnai savižudybes artimieji vertina kaip netikėtą dalyką?

A. Grižas: Taip būna ne visada. Pastebime, kad žmonės, kurie bando žudytis arba nusižudo, turi nuostatą, jog atvirai pasakoti apie savo sunkumus ar prašyti pagalbos yra kažkas gėdingo ar netinkamo, t. y. aš turiu susitvarkyti pats, negaliu kitų apkrauti, kiti vis tiek nepadės ir t. t. Tokios nuostatos būdingos ir vyrams, ir moterims, tarp vyrų jos dar griežtesnės. Kalbant apie paplitusius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus, moterims dažniau leidžiama būti silpnoms, pažeidžiamoms, palūžusioms, o vyrai privalo patys susitvarkyti ir į nieką nesikreipti pagalbos.

– Skaičiau, kad vyrai nusižudo maždaug penkiskart dažniau nei moterys. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Kodėl?

P. Skruibis: Santykis yra skirtingas. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse jis yra 4 : 1. Lietuvoje jis dar didesnis –  6 : 1. Skirtingose amžiaus grupėse jis irgi nėra vienodas. Kaip vieną priežasčių (ji nepaaiškina visko, bet yra svarbi) išskirčiau tai, kad vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus. Dėl to moterys dažniau mėgina nusižudyti, o vyrai dažniau nusižudo. Tokia tendencija yra visame pasaulyje, išskyrus kelias šalis, pavyzdžiui, Kiniją, kurioje moterys kaip savižudybės būdą renkasi pesticidus. Ten vyrų ir moterų savižudybių skaičius netgi šiek tiek didesnis nei vyrų. Bet yra ir kitų veiksnių.

A. Grižas: Kaip jau minėta, Lietuvoje vyrai maždaug 5–6 kartus dažniau nusižudo, bet moterys keliskart dažniau bando nusižudyti. Tai parodo, kad vyrai gali išgyventi netgi didesnę neviltį. Vieni nori gyventi, o kiti nebemato vilties. Kalbant paprasčiau, moterys galbūt dažniau sau gali leisti pažiūrėti, kas bus, t. y. galbūt nutrauksiu savo sąmonę, bet jei atsigausiu – bus, kaip bus. Bet vyrai nebemato kelio atgal, nežino, kaip juos priims, jeigu jie visgi išgyvens.

– Apie kokius sunkumus daugiausia prabyla į „Jaunimo liniją“ paskambinę vyrai, jau turintys minčių apie savižudybę?

P. Skruibis: Labai priklauso nuo amžiaus. Visoms amžiaus grupėms, abiem lytims būdingi sunkumai ir santykių problemos. Tai gali pasireikšti skirtingai ir galbūt neatitinka stereotipo, kad santykiai labiausiai turėtų rūpėti moterims – vyrams jie rūpi ne mažiau. Santykiai yra dažniausia tema, kuria mes kalbame.

– Yra daug stereotipinių įsivaizdavimų, pavyzdžiui, kad į „Jaunimo liniją“ dažniausiai skambina moterys.

A. Grižas: Skambina panašus skaičius vaikinų ir merginų.

– Kokios dar priežastys leistų paaiškinti, kodėl vyrai nusižudo dažniau?

A. Grižas: Visi mes esame pažeidžiami ir galime patekti į krizę. Stiprus ne tas, kuris mano, kad gali viską vienas įveikti, bet tas, kas ryžtasi paprašyti pagalbos. Šiuo požiūriu vyrai pažeidžiamesni, nes iš jų tikimasi, kad jie susitvarkys, taps nepriklausomi ir dar palaikys kitus. Dėl to vyrai daug dažniau susilaikys ir neieškos pagalbos netgi patekę į kritinę situaciją. Į krizę patenkame visi, bet elgiamės skirtingai.

– Kuo ypatingas vyrų požiūris į krizinę situaciją ir problemos sprendimo būdus?

P. Skruibis: Reikėtų vengti tokių kategorijų, kaip „silpnumas“ ir „stiprumas“. Dažnai kalba eina apie tai, ar aš leidžiu sau kažką jausti, ar ne. Vyrai mano, kad kažko jausti jie negali. Bet nuo to jie stipresni netampa. Priešingai – tai gali pagilinti problemą, nes ignoruodamas dalį savo pasaulio, išgyvenimus tampi pažeidžiamesnis.

Dar manoma, kad, jeigu apie tai su kažkuo kalbuosi, dalinuosi, aš jaučiuosi silpnas, pažeidžiamas, todėl neva turėčiau to vengti. Jei galiu su kažkuo kalbėtis, dar nereiškia, kad esu vargšelis, kurį reikia tempti iš duobės. Manau, kad vyrai dažniau tai priima kaip vargšelio, kuriuo turės rūpintis kiti, vaidmenį. Blogai, kad kalbėjimas ir dalijimasis savo išgyvenimais suvokiamas kaip silpnesniojo vaidmuo.

– Kitas dalykas – pačius jausmus priimame kaip kažkokią silpnybę, nors manau, kad tai nėra silpnumo požymis. Mes dažnai pasiklystame stereotipuose.

A. Grižas: Prisimenu savo vaikystę mokykloje, kai per pertraukas visi lakstėme koridoriais. Jei kelios merginos eina vorele, susikibusios – viskas gerai. Bet jei keli vaikinai nuspręs taip vaikščioti, jie sulauks homofobiškų replikų. Mūsų visuomenėje lyčių stereotipai griežti abiem lytims. Tačiau vyriškumo stereotipai yra antiemociniai. Vyras bijo būti palaikytas homoseksualiu, jei parodys turįs artumo, švelnumo poreikį. Tokia baimė, nors ir nebyli, tvyro labai dažnai. Atlikta daug tyrimų, kurie rodo, kad tarp jaunimo, paauglių labiausiai nerimaujama dėl savo lytinės tapatybės, orientacijos. Šis veiksnys irgi labai svarbus. Turime tokius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus, kurie padaro mus įkaitais ir neleidžia būti tiesiog savimi.