Mokslininkas: kuo didesnis pilvas – tuo mažesnės smegenys

O sporto psichologas Sikstas Ridzevičius pastebi, kad žmonės labiau linkę „sportuoti“ prie televizoriaus ekrano, bet ne gryname ore – lygiai taip pat, kaip labiau mėgsta lankytis laidotuvėse nei krikštynose.

– Turbūt kiekvienas, bent kiek pajudėjęs gryname ore, pasakys, kad jaučiasi geriau. Kaip tai paaiškinti moksliškai?

A. Skurvydas: Pastaruoju metu pasaulio universitetuose labai populiarūs tyrimai, kaip sportas ir apskritai fizinis aktyvumas veikia mūsų organizmą nuo raumenų iki smegenų. Kopenhagos tyrėjai nustatė, kad protingai pasirinkta fiziškai aktyvi veikla apsaugo nuo šimto pagrindinių ligų.

Paskutinį dešimtmetį didelis dėmesys skiriamas tyrimams, kaip fizinis aktyvumas, ypač akiai ir širdžiai patrauklioje aplinkoje, stimuliuoja pagrindines galvos smegenų dalis, kurios atsakingos už savęs valdymą, dėmesio koncentravimą, pagundos slopinimą. Prieš septynerius metus nustatyta, kad fizinis aktyvumas malonioje aplinkoje yra netgi didesnis stimulas už kognityvinę veiklą.

Mūsų smegenys gana plastiškos. Netgi po kelių fizinių užsiėmimų galvos smegenyse atsinaujina streso pažeistų neuronų šakelės. Atlikta tyrimų, įrodančių, kad fizinis aktyvumas tinkamu laiku ir malonioje aplinkoje leidžia atsigauti po streso.

– „Eurobarometro“ duomenimis, reguliariai sportuoja tik 15 proc. lietuvių. Turint omenyje jūsų išvardytus privalumus, keista matyti tokius skaičius.

A. Skurvydas: Tačiau statistika nėra tobula. Daugelyje apklausų fiziniam aktyvumui nėra priskiriama tokia veikla, kaip darbas sode, kelionė į darbą ir atgal pėsčiomis ar judėjimas darbe, lipant iš vieno aukšto į kitą. Tiesa, dabar įvairios informacinės technologijos leidžia tai apskaičiuoti ir, jei pridėtume tai, ką išvardijau, pamatytume, kad fiziškai aktyvūs ne 20 proc., o 40–50 proc. žmonių.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė, kad sveika fizinio aktyvumo dozė kiekvienam žmogui yra skirtinga, bet vidutiniškai turi būti 150 minučių per savaitę. Jei į darbą reikia eiti 15 minučių pirmyn ir tiek pat atgal, per penkias dienas įvykdau normą, kurios prašo mano kūnas. Tai nėra tiek jau daug. Todėl žmonių, gaunančių pakankamą fizinį krūvį, yra gerokai daugiau, nei skelbia statistika.

S. Ridzevičius: Į sportą nereikia žiūrėti kaip į olimpiadą. Visa mūsų fizinė veikla gali būti laikoma sportu. Pavyzdžiui, užsiimdamas joga aš pavargstu labiau nei žaisdamas futbolą.

– Pone Skurvydai, minėjote, kad, norint įsisavinti visus šiuos fizinės veiklos teikiamus privalumus, labai svarbus aktyvumas įdomioje aplinkoje. Tai nuskambėjo kiek netikėtai. Kaip apibūdintumėte tokią aplinką?

A. Skurvydas: Neurobiologai atliko tyrimą su pelytėmis bei kitais gyvūnais ir nustatė, kad pelyčių, augančių narvelyje, kuriame daug įdomių žaisliukų, smegenyse per tris mėnesius susiformuoja 50 proc. daugiau nervinių tinklų nei tų, kurios auga izoliuotos arba be jokio žaisliuko.

Jei žmogus mato akiai įdomius vaizdus, pavyzdžiui, gražius paminklus, jo galvoje išsiskiria nervus stimuliuojanti medžiaga, kuri mums leidžia atgaivinti streso sužalotas nervines ląsteles, stimuliuoja naujų ląstelių tinklų susidarymą. Toji medžiaga reikalinga tam, kad mūsų galvos smegenys taptų veržlesnės. Įdomi aplinka, kelionė po mišką ar įdomų miestą – visa tai stimulas, kad mūsų smegenys turtėtų.

S. Ridzevičius: Manau, kad sportas yra būdas matuoti valią, t. y. ar mes esame valingi, kad kiekvieną rytą padarytume mankštą, nubėgtume maratoną (arba kad jį nubėgtume 10 proc. greičiau). Valia tokia pat svarbi, kaip protas bei jausmai. Žiūrint fiziologiškai, labai gerai, jei sportas atkuria mūsų pusiausvyrą. Jei dirbame sėdimą darbą, mums reikia pratempti tam tikrus kojų ar nugaros raumenis, kad atgautume tonusą. Sportas taip pat padeda pailsėti psichikai.

– Vis dėlto sportuodami galime patirti ir sunkių, ne tokių malonių emocijų. Kokius psichologinius įgūdžiu, kurie galėtų praversti ne sporto salėse, bet kasdieniame gyvenime, ugdo sporto psichologai?

S. Ridzevičius: Pirmiausia yra iššūkis. Smegenims labai gerai, kai pasiekiame užsibrėžtus rezultatus, geresnius nei ligšioliniai pasiekimai. Tai galima sieti su sportu. Kita vertus, kai kuriais atvejais pratimus reikia daryti tik tol, kol malonu. Galbūt iki tam tikros skausmo ribos. Jei perlipsime tą ribą ar prievartausime savo kūną, jis mums atkeršys pačiu griežčiausiu ir tiesmukiausiu būdu, pavyzdžiui, trauma.

Sportuodami mes patys susikuriame sąlygas geriau pažinti savo kūną. Kūnas yra tarsi resursas, kurį gauname kaip dovaną, o toliau jį puoselėjame, prižiūrime ir galime prižiūrėti dar geriau, atrasti tam tikras raumenų grupes, kurios gali kompensuoti vienokias ar kitokias mūsų perkrovas.

Sporto psichologijoje bet kokio sportininko bazė yra jo fizinis kūnas. Tai yra krūviai, treniruotumas ir panašiai. Bet reikia gerai išmokti jį atpalaiduoti, pamaitinti, duoti jam patį geriausią poilsį tomis sekundėmis, kai nėra sportinės įtampos. Visa tai reikia treniruoti.

– Žinoma, fizinis kūnas svarbu, bet komandinių sporto šakų komandų atsiliepimuose, ypač pralaimėjus, dažnai girdime pasiteisinimą, kad komanda nebuvo nusiteikusi psichologiškai. Kas konkrečiai turima omeny?

S. Ridzevičius: Kiekvienu atveju skirtingai. Neseniai stebėjome LKL pusfinalio rungtynes, kuriose „Lietuvos rytas“ pralaimėjo „Neptūnui“. Mes su draugais juokavome iš sporto psichologijos perspektyvos, kad nė viena komanda nesusitvarkė su favorito našta.

Tie, kurie pradžioje buvo favoritai, pralaimėjo dukart, tada favoritais tapo kiti, kurie irgi pralaimėjo du kartus. Tą akcentavo ir treneriai, kalbėdami, kad favorito statusas kartais slegia. Tarsi tu turi daugiau ką prarasti.