Cirkadiniai ritmai slepia neįtikėtinas žmogaus galimybes: nuo triuškinamos kovos prieš vėžį iki kur kas didesnio intelekto (Video)

Laikas – vienas iš evoliucijos veikimo matmenų. Dvi konkuruojančios rūšys gali puikiausiai sugyventi toje pačioje erdvėje, jeigu aktyvios būna skirtingu metu. Todėl gamtoje atsirado šiltakraujai organizmai, galintys gyventi ir medžioti naktimis, kai šaltakraujų roplių gyvybinės sistemos sulėtėja.

Manome, kad mums, kitaip nei kokiems nors džiunglių plėšrūnams, visai nebūtina dieną medžioti, o naktį slėptis guolyje (arba atvirkščiai) ir kad mes patys reguliuojame savo gyvenimo ritmą. Tai – iliuzija, rašo mokslo žurnalistė Jessa Gamble iš Aeon. Iš tiesų vidinis laikrodis tiksi ir mumyse, ir nenoras į juos atsižvelgti sukelia kuo įvairiausias problemas.

Esame pripratę manyti, kad biologinis laikrodis lemia miegą – kai kas vieversys, kai kas pelėda, – ir protestuojame, kai valdžia nusprendžia, kad dabar reikia gyventi vien pagal žiemos ar vien pagal vasaros laiką. Tačiau miegas – toli gražu ne viskas. Žinduolių organizmas labai sudėtingas, ir jų cirkadinis ritmas jame kontroliuoja daugybę sistemų – nuo metabolizmo ir DNR „remonto“ iki imuninio atsako ir pažintinių gebėjimų. Kad kūnas veiktų normaliai, būtina, kad visos jo detalės nuo pat ląstelių lygmens, būtų sinchronizuotos.

Mums atrodo, kad patys kontroliuojame savo gyvenimo ritmą. Tai iliuzija. Bendrą kūno ritmą nustato pogumbriosuprachiazmatinis branduolys (SCN), tačiau kiekvienas organas turi ciklą, pasikartojantį maždaug kas 24 valandas. Smegenys, orientuodamosi pagal dienos šviesą, bendrai šiuos ciklus koreguoja, visgi organai gali paklusti savo nuosaviems „laikrodžiams“, kuriuos reguliuoja ne šviesa, o kas nors kita, ir nuslopinti pogumbrio signalus. Pavyzdžiui, kepenis ir kasą nesunku „persukti“ naktipiečiais. Dėl to kylanti desinchronizacija gali sukelti rimtas pasekmes: tyrimai parodė, kad kasos ritmo poslinkis pelėms skatina diabeto išsivystymą.

Idealiu atveju, suprasdami kaip veikia mūsų kūno cirkadiniai ritmai, galime maksimizuoti kasdienės veiklos efektą – nuo darbo ir mokymosi iki sporto treniruočių ir miego. Nors skirtingų žmonių biologiniai laikrodžiai veikia skirtingai – jūs galite būti pelėda, o jūsų vaikas ar tėvai prisiekę varnėnai, – egzistuoja bendros tendencijos. Pavyzdžiui per dieną kūno temperatūra auga, ir kadangi biocheminiai procesai, tarkime, raumenų susitraukimas, sparčiau vyksta aukštesnėje temperatūroje, daug sporto rekordų pasiekta nevėlai vakare. O mokytis ir dirbti geriau ryte ir dieną, o uždavinius, kur reikia įsiminimo ir kritinio mąstymo, geriausiai atliekame tarp 10 ir 12 valandos, o skaičiuojame sparčiausiai apie 17 valandą. Dienos gale suvartojamos kalorijos, labiau tikėtina, kad nuguls kaip riebalai, ir ne tik ant klubų, bet ir kepenyse.

Cirkadinių ritmų įtaka mūsų sveikatai rimtai imta tirti maždaug prieš 40 metų. Pasirodė daug tyrimų apie gero nakties miego svarbą, dėl to šią tezę jau įsisąmoninome. Tačiau dabar ši tema tiriama daug plačiau: jei biologiniam laikrodžiui paklūsta visi gyvi organizmai, gal galima laiką naudoti kaip kovos prieš tai, kas mums kenkia, priemonę? Juk žinant, kada tavo priešas – bakterijos, ligos – aktyviausias, arba pažeidžiamiausias, priešintis veikimui ar pačiam smogti paprasčiau. Taip chronoterapija – vaistų vartojimas tiksliai nustatytu pagal cirkadinį ritmą laiku, – gali pakeisti dabar naudojamą terapiją, – kai vaistai šlamščiami visą dieną.

Vartojant vaistus tiksliai nustatytu laiku, galima pasiekti geresnius rezultatus: preparatų efektyvumą galima padvigubinti, o toksiškumą – sumažinti penkiagubai

Daugiausiai chronoterapijos tyrimų sukaupta kovos su vėžiu srityje. Per pastaruosius 30 metų gydytojai nustatė, kad navikai auga, paklusdami savo nuosavam ciklui, kuris skiriasi nuo sveikų ląstelių ritmo. Paaiškėjo, priešnavikinių preparatų naudojimas konkrečiu paros metu ne tik didina chemoterapijos efektyvumą, bet ir mažina organizmui daromą žalą: pacientai pastebi, kad toks gydymas lengviau ištveriamas ir netgi apsieina be įprastų „chemijos“ palydovų – vėmimą slopinančių vaistų.

Įžymiausias šios srities tyrinėtojas, onkologas Francis Leviiš Warwicko universiteto medicinos mokyklos, pirmuosius chronoterapijos veiksmingumo rezultatus pristatė XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Jis padarė išvadą, kad suderinus storosios ir tiesiosios žarnos vėžio gydymui skirto preparato oksaliplatino vartojimą su cirkadiniais ritmais, didesnė dozė vaisto toksiškumo nedidina. Pasak Levi, kai kurių vaistų vartojimui optimalus laikas – gili naktis. „Tai prieštarauja klasikinei chemoterapijos paradigmai“, – pripažįsta onkologas. Ir visgi, remdamasis daugiau nei 20 metų tyrimų, jis tvirtina, kad vartojant vaistus tiksliai nustatytu laiku, galima pasiekti geresnių rezultatų, nei preparatus švirkščiant nuolat: preparatų efektyvumą galima padvigubinti, o toksiškumą – sumažinti penkiagubai.