Chemoterapijos karaliavimo dienos suskaičiuotos: žymiai perspektyvesnis, tik kol kas brangesnis gydymo būdas

Susirgusiems onkologine liga gydytojai taiko keletą gydymo būdų: operaciją, chemoterapiją, radioterapiją, taikinių terapiją, kai kuriems navikams gydyti – hormonų terapiją, tačiau dažniausiai pasirenkamas kompleksinis gydymas, kai apjungiami visi ar keletas šių gydymo metodų. Pastaruoju metu, vis plačiau kalbama apie naują, o tiksliau apie jau bent 30 metų žinomą, bet šiuo metu gerokai ištobulintą ir atgimstantį būdą kovojant su šia klastinga liga – imunoterapiją.

Gydytojo onkoimunologo Mariaus Striogos manymu, imunoterapija yra labai perspektyvi ir netolimoje ateityje, kartu su taikinių terapija, taps pagrindiniu vėžio gydymo būdu. Žinoma, chirurginis gydymas niekada nepraras savo vaidmens ir aktualumo onkologijoje, ypač gydant ankstyvųjų stadijų vėžį. Savo nišos, nepraras ir radioterapija, ypač gydant tam tikrų lokalizacijų navikus pvz., gimdos kaklelio ar smegenų vėžį. Tuo tarpu, šiuo metu, tvirtas pozicijas onkologijoje užimanti chemoterapija netolimoje ateityje neišvengiamai turės užleisti vietą imunoterapijai ir taikinių terapijai.

Neretai navikinės ląstelės sugeba pasipriešinti ar/ir įveikti prieš jas taikomo gydymo poveikį ir liga atsinaujina. Tokiu atveju tenka taikyti kuo įvairesnius gydymo metodus ir jų derinius, todėl pernelyg ankstyvas bet kokio vėžio gydymo būdo atsisakymas būtų neracionalus. Taigi, bent jau artimiausius du dešimtmečius chemoterapijos nebus visiškai atsisakyta ir ji išliks svarbia sudėtine kompleksinio vėžio gydymo dalimi, tačiau praras šiuo metu užimamą dominuojančią poziciją.

Yra žinoma daug imunoterapijos rūšių (pvz., gydymas citokinais, imunomoduliuojančiais antikūnais, aktyvintais ar genetiškai modifikuotais T limfocitais, taip pat gydomoji vakcinacija, viroterapija ir kt.). Pagrindinė visų imunoterapijos rūšių užduotis yra stimuliuoti ir sureguliuoti vėžio sutrikdytą žmogaus imuninės sistemos veiklą, siekiant sukelti visišką ar dalinę vėžio regresiją ar užtikrinti ilgalaikį ligos stabilizavimą, neleidžiant navikui didėti bei plisti organizme.

Kadangi yra daug imunoterapijos rūšių, skiriasi ir jų pritaikomumas onkologiniams pacientams – vienas imunoterapijos rūšis (pvz., gydomąją vakcinaciją) geriausia taikyti ankstyvose ligos stadijose, kitas (pvz., imunomoduliuojančius antikūnus) – esant pažengusiam ir organizme giliau įsišaknijusiam (tuo pačiu ir imuninį atsaką labiau surikdžiusiam) vėžiui. Anot gydytojo, taikant imunoterapiją, neretai pirmųjų jos efekto ženklų galima tikėtis tik po 6-9 mėnesių, nes vėžio sudarkyto priešvėžinio imuninio atsako sutvarkymas yra sudėtingas procesas, todėl gydymo veikimas yra lėtesnis, tačiau neretai jis yra ilgalaikis.

Imunologo Mariaus Striogos manymu, kai kurias imunoterapijos rūšis, pavyzdžiui gydomąją vakcinaciją, reikia taikyti tik drauge su chemoterapija, radioterapija ar taikinių terapija, nes šie gydymo metodai puikiai papildo vienas kitą. Anksčiau buvo manoma, jog chemoterapija slopina imuninę sistemą ir yra nesuderinama su imunoterapija. Tačiau dabar šis įsitikinimas yra paneigtas, kadangi įrodyta, jog chemoterapija netgi padeda susiformuoti priešvėžiniam imuniniam atsakui žmogaus organizme, žinoma, jei ji yra tinkamai derinam su imunoterapija.

Manoma, kad netolimoje ateityje imunoterapija bus taikoma įvairių vėžio formų gydyme. Šiuo metu daugiausia tyrimų atlikta gydant odos melanomą, plaučių vėžį, inkstų vėžį, glioblastomą (agresyviausią smegenų vėžio formą). Gydymo veiksmingumas priklauso nuo vėžio tipo ir taikomos imunoterapijos rūšies.

Vienas didžiausių iššūkių, kurį tenka įveikti sergančiam žmogui, yra šalutinis gydymo poveikis. Dėl taikomos radioterapijos ar chemoterapijos dažnai organizmas labai nusilpsta, kankina pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nuslenka plaukai, suprastėja kraujo rodikliai, sutrinka galūnių jutiminė funkcija, pacientai netenka svorio, gali būti pakenkiama inkstų ar klausos funkcija ar prarandamas vaisingumas – padaroma didelė žala organizmui. Retais atvejais pasitaiko, kad ligonis miršta nuo chemoterapijos agresyvaus šalutinio poveikio, o ne nuo pačio vėžio.

Imunoterapinis gydymas taip pat neapsieina be šalutinių poveikių. Jie labai priklauso nuo imunoterapijos rūšies, pvz., taikant gydomąją vakcinaciją, dažniausiai pasireiškia įvairaus sunkumo laipsnio trumpalaikiai peršalimo simptomai (karščiavimas, galvos, raumenų, sąnarių skausmas), tuo tarpu taikant imunomoduliuojančius antikūnus galimos įvairios autoimuninės reakcijos, t.y. imuninė sistema gali pulti savus audinius (pvz., žarnyno gleivinę, dėl ko pasireiškia viduriavimas) dėl pernelyg stipraus jos aktyvinimo. Laimei, šie šalutiniai poveikiai dažniausiai yra visiškai kontroliuojami, nors, atliekant tyrimus, yra pasitaikę pavienių mirties atvejų. Vis dėl to įdiegiami nauji imunoterapiniai preparatai pasižymi itin dideliu saugumu ir efektyvumu.

Kol kas naujausiais imunoterapijos preparatais Lietuvoje gydyta nedaug vėžiu sergančių ligonių. Pagrindinė to priežastis – gydymas dar nekompensuojamas, o jo kaina įspūdinga, pvz., gali siekti net iki 300 000 eurų. Lieka tikėtis, jog medicinai žengiant į priekį, klastinga liga sergantiems žmonės jau greitai imunoterapija taps optimaliai prieinama ir Lietuvoje.

Eglė Jurevičiūtė