Kai net pačios paprasčiausios užduotys tampa neįveikiama kančia: kaip pasaulį kankina išsekimo „epidemija“

Krikščionybei užvaldžius Vakarų kultūrą, imta manyti, kad išsekimas – dvasinio silpnumo ženklas. A. Schaffner savo knygoje mini IV a. gyvenusį ir rašiusį vienuolį Evagrijų Pontiką, kuris teigia, kad tai „pusiaudienio demonas“ verčia žmogų abejingai vėpsoti pro langą. „Tokio abejingumo priežastimi buvo laikoma tikėjimo ir valios stoka – tai dvasios ir kūno kova“, – dėsto A. Schaffner. Ji pamini vienuolį, kuris, vietoj to, kad užsiimtų prasminga veikla, ieško, su kuo paplepėti, o toks veikimo modelis labai primena tai, kas vyksta XXI a., kai žmonės, užuot dirbę, karštligiškai naršo socialiniuose tinkluose.

Tikėjimas religiniais ir astrologiniais aiškinimais į antrą planą pasitraukė tada, kai, atsiradus šiuolaikinei medicinai, gydytojai nuovargio simptomus pavadino terminu „neurastenija“. Gydytojai suprato, kad nervai perduoda elektros signalus, ir manė, kad silpnus nervus turintis žmogus savo energiją paprasčiausiai iššvaisto, kaip blogai izoliuotas elektros laidas. Neurastenija buvo diagnozuota net ir tokiems šviesuoliams kaip Oscaras Wilde`as, Charlesas Darwinas, Thomas Mannas, Virginia Woolf. Gydytojai to priežastimi laikė pramonės perversmo nulemtas socialines permainas, nors, kita vertus, silpni nervai taip pat buvo rafinuotos ir intelektiniais gabumais apdovanotos asmenybės požymis, tad kai kurie pacientai išdidžiai mėgavosi tokia savo būkle.

Nors šiais laikais daugelyje šalių neurastenija nebėra laikoma diagnoze, terminas vis dar paplitęs Kinijoje ir Japonijoje – vėlgi, retkarčiais užsimenant, kad tai tėra kitas žodis pavadinti depresiją.

Akivaizdu, kad visais laikais žmonės būdavo išvargę ne mažiau už mus, ir tai leidžia daryti prielaidą, kad galbūt nuovargis ir išsekimas tėra viena iš įprastų žmogaus savijautos formų. „Išsekimas mus lydi nuolat, – sako A. Schaffner. – Laikui bėgant kinta tik jo priežastys ir poveikis. Viduramžiais kaltas buvo pusiaudienio demonas, XIX a. – moterų išprusimas, prieš pusę amžiaus – kapitalizmo aušra ir nuožmus darbuotojų išnaudojimas.

Psichinės būklės įtaka fiziologijai

Iš tikrųjų mes ir dabar tiksliai nežinome, kas mums leidžia jaustis energingiems ir kodėl ta energija gali staiga išsekti, net ir nieko neveikiant. Mes nežinome, ar simptomai kyla iš kūno, ar iš sąmonės, ar juos nulemia socialiniai veiksniai, ar mūsų pačių elgesys.

Galbūt tiesos yra visur: didėjant supratimui apie kūno ir sąmonės ryšį, vis labiau tikima, kad jausmai ir įsitikinimai gali turėti labai didelę įtaką mūsų fiziologijai. Pavyzdžiui, žinoma, kad dėl emocinio distreso gali pakilti temperatūra ir paūmėti skausmas, o kai kada susijaudinimas gali baigtis net infarktu. „Labai sunku teigti sutrikimą esant vien fizinį ar vien psichinį, nes tai ir viena, ir kita“, – nurodo A. Schaffner. Todėl nenuostabu, kad tam tikroje situacijoje žmogus išsenka ne tik psichiškai, bet ir fiziškai.

A. Schaffner neneigia, kad šiuolaikinio gyvenimo ritmas sekina. Jos nuomone, pavargstame nuo savo autonomijos, nuo pernelyg didelės laisvės planuoti ir veikti. Neturėdami aiškiai apibrėžtų ribų, žmonės dažnai persitempia. Pasak jos, žmonės jaučiasi pasiekiantys per mažai, dirbantys nepakankamai gerai, nepateisinantys lūkesčių.

Pašnekovė taip pat pritaria nuomonei, kad socialiniai tinklai gali galutinai išsunkti mūsų gyvybinius išteklius. Ji pastebi, kad technologijos, kurių pirminė paskirtis buvo padėti sutaupyti jėgų, pačios atima jėgas. Dar niekada nebuvo taip sunku baigus darbą išeiti iš biuro.

Paprasto vaisto nėra

Akivaizdu, kad šis negalavimas taip paprastai neišgydomas. Seniau neurastenikams būdavo nurodoma ilgai nesikelti iš lovos – tačiau nuobodulys tik dar labiau pablogindavo būklę. Šiandien nuo išsekimo kenčiantiems žmonėms taikoma kognityvinė elgesio terapija. Šis metodas padeda jiems išmokti valdyti savo emocinį išsekimą ir identifikuoti tinkamiausius būdus „persikrauti“.

A. Schaffner teigia, kad visiems vienodų vaistų nuo išsekimo nėra. Pasak jos, būtina pažinti save ir suprasti, kas atima energiją ir kas padeda ją atstatyti. Kai kam gal padės ekstremalus sportas, kiti nusiramins į rankas paėmę knygą. Be to, pažymi ji, labai svarbu atskirti darbą nuo poilsio.

Pati pašnekovė savo energijos antplūdžius ir nepriteklius sako pajėgusi subalansuoti po to, kai išsiaiškino daugiau apie patį reiškinį. „Paradoksalu, tačiau medžiagos apie išsekimą analizavimas ir rašymas apie tai man suteikė labai daug energijos, – sako ji. – Ši tema mane be galo sudomino, be to, mane išties nuramino tai, kad visomis istorijos epochomis žmonės išgyveno labai panašius patyrimus. Labai svarbu suvokti, kad esi ne vienas, kad ir kiti jaučia tą patį, nors aplinkybės visai kitos.“