Kai net pačios paprasčiausios užduotys tampa neįveikiama kančia: kaip pasaulį kankina išsekimo „epidemija“

Prieš keletą metų Anną Kathariną Schaffner palaužė šiais laikais dažnam pažįstamo išsekimo „epidemija“. Kaip ji pati sako, viskas prasidėjo nuo neaiškios psichinės ir fizinės būsenos – palaipsniui viskas, kad ir ką ji darytų, pradėjo varginti. Net pačios paprasčiausios užduotys išsunkdavo paskutinę energiją, todėl susikoncentruoti darbui darėsi vis sunkiau ir sunkiau.

Nusprendusi pailsėti, ji valandų valandas praleisdavo maniakiškai tikrindama elektroninį paštą, tarsi tikėdamasi vaistą nuo nuovargio gauti elektroninio laiško pavidalu. Pamažu Anną užvaldė ne tik nuovargis, bet ir neviltis: „Jaučiausi bejėgė, tuščia ir beviltiška.“

Išsekimą patiria daugelis

Panašūs jausmai pažįstami daugeliui, nuo Romos popiežiaus Benedikto XVI ikidainininkės Mariah Carey, kuriems taip pat buvo diagnozuotas išsekimas. Jei tikėtume žiniasklaida, tai yra būtent šiam laikui būdingas negalavimas. Anna teigia pastebėjusi, kad beveik visose TV laidose aptariamos rutinos iškamuotos visuomenės bėdos. „Visuomet mūsų laikas piešiamas juodžiausiomis spalvomis – jam mėginama suversti kaltę dėl to, kad netenkame paskutinių savo energijos likučių“, – sako ji.

Bet ar tikrai yra būtent taip? O galbūt apatija ir abejingumas yra neišvengiami kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovai, kaip galvos skausmas ar sutinusios kojos?

Pradėjusi kentėti nuo išsekimo, Jungtinės Karalystės Kento universiteto medicinos istorikė ir literatūros kritikė A. Schaffner nutarė išsamiau panagrinėti šį negalavimą. Padarytais atradimais ji dalijasi savo naujoje knygoje „Exhaustion: A History“ (liet. Išsekimas: istorija).

Be jokios abejonės, šiais laikais išsekimas – dažnas reiškinys. Sveikatos priežiūros įstaigų pateikiami skaičiai – stulbinantys. Vokietijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad beveik 50 proc. pačių terapeutų kenčia nuo išsekimo. Pasak respondentų, jie jaučia nuovargį kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro; kas rytą vien nuo minties, kad reikia eiti į darbą, jie ima jaustis pavargę.

Įdomu tai, kad vyrai ir moterys nuo išsekimo kenčia skirtingai. Pavyzdžiai, neseniaiSuomijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad išsekimu besiskundžiantys darbuotojai vyrai dažniau linkę naudotis ilgalaikio nedarbingumo galimybe negu moterys.

Išsekimas ir depresija – ne tas pats

Kadangi depresija sergantys žmonės taip pat yra abejingi ir apatiški, esama manančių, kad išsekimas yra ta pati depresija, tik „be etiketės“. Savo knygoje A. Schaffner cituoja vieną Vokietijos laikraštį, kuriame aiškinama, esą išsekimas yra aukštesniuose visuomenės sluoksniuose paplitusi „liukso klasės“ depresijos versija. „Tik nevykėliai serga depresija, – dėstoma laikraštyje. – Išsekimas yra laimėtojų diagnozė, tiksliau – buvusių laimėtojų.“

Vis dėlto, šios dvi būklės neturėtų būti tapatinamos. „Teoretikai nesiginčija, kad depresija sergantis žmogus nustoja pasitikėti savimi, netgi pradeda savęs nekęsti, save niekinti. Išsekimo atveju taip nenutinka – žmogus, kad ir išsekęs, save vertina taip pat, kaip ir anksčiau, – sako A. Schaffner. – Išsekęs žmogus pyktį paprastai nukreipia ne į save, o, pavyzdžiui, į organizaciją, kurioje dirba, į klientus, kuriuos aptarnauja, arba į platesnę socialinę, politinę arba ekonominę sistemą.“

Išsekimo taip pat nederėtų tapatinti su lėtinio nuovargio sindromu, kuris pasireiškia pasikartojančiu, ne mažiau kaip šešis mėnesius trunkančiu, fiziniu ir psichiniu išsekimu. Nuo šio sindromo kenčiantys asmenys skundžiasi, kad bet kokia, net ir paprasčiausia veikla, jiems sukelia fizinį skausmą.

Yra teigiančių, kad mūsų smegenys paprasčiausiai per mažai išsivysčiusios, kad pajėgtų priimti visus šiuolaikinės darbo aplinkos iššūkius. Nuolatiniai raginimai dirbti produktyviau – ir vidinis noras įrodyti savo vertę darbo rezultatais – darbuotojus įstumia į nesibaigiančios kovos areną. Tokį spaudimą patirdami kiekvieną dieną, nuolat gaminame streso hormonus ir savo kūną verčiame be paliovos su jais kovoti, aiškina pašnekovė.

Deja, daugumai, net ir užtrenkus darbo kabineto duris, stresas nesibaigia. Ramybę trikdo nesibaigiantis miesto šurmulys, įvairūs prietaisai, technologijos... Tokioje rutinoje sunku pailsėti ne tik dieną, bet ir naktį. Neturėdami galimybės „perkrauti“ savo protų ir kūnų, gyvename pasikliaudami pavojingai išsekusiais elementais.

Išsekimo priežasčių ieškota dar Antikos laikais

Nagrinėdama istorinę literatūrą, A. Schaffner išsiaiškino, kad nepakeliamas nuovargis žmones kankino dar tais laikais, kai šiuolaikinių darbo vietų nebuvo. Vienas pirmųjų apie išsekimą samprotavo romėnų gydytojas Klaudijus Galenas. Panašiai kaip Hipokratas, jis buvo įsitikinęs, kad visus fizinius ir psichinius negalavimus sukelia keturių kūno skysčių – kraujo, geltonosios tulžies, juodosios tulžies ir gleivių – pusiausvyros nebuvimas. Pasak jo, dėl juodosios tulžies pertekliaus sulėtėja žmogaus kraujo apytaka ir apsunkinamos smegenys, o tai sukelia apatiją, apsnūdimą, nuovargį, tingumą ir melancholiją. Nors dabar mes žinome, kad šie svarstymai moksliškai nepagrįsti, nuo išsekimo kenčiantiems žmonėms jie gali būti visai įtikinami.