Sutriuškinta dar viena mokslo dogma, gyvavusi nuo 1827 metų: dauginimasis gali vykti visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame

Antradienį mokslininkai paskelbė sukūrę pelių jauniklius suliedami spermatozoidus ir ląsteles, kurios nėra kiaušinėliai.

Šią alchemiją ištvėrę jaunikliai buvo sveiki, jų gyvenimo trukmė buvo normali, jie galėjo daugintis įprastu būdu, žurnale „Nature Communications“ rašė mokslininkai iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos.

„Lig šiol manyta, kad tik kiaušinėlio ląstelė gali perprogramuoti spermatozoidą ir sudaryti sąlygas embriono formavimuisi“, – sakė pagrindinis straipsnio autorius Tony Perry iš Bato universiteto.

„Mūsų darbas meta iššūkį dogmai, gyvavusiai nuo maždaug 1827 metų, kai pirmieji embriologai pirmą kartą stebėjo žinduolių kiaušinėlius ir kai po 50 metų stebėjo apvaisinimą, – kad tik kiaušinėlio ląstelė, apvaisinta spermatozoido ląstele, gali nulemti gyvo žinduolio gimimą“, – sakė jis.

Ląstelės būna dvejopos: „mejozinės“ reprodukcinės (kiaušinėliai ir spermatozoidai) ir „mitozinės“, kurioms priklauso dauguma mūsų organizmo audinių ir organų ląstelių.

Žinduolių dauginimuisi reikia, kad spermatozoidas ir kiaušinėlis susilietų, ir kad apvaisinimo metu kiaušinėlis tarsi perprogramuotų spermatozoidą embriono vystymuisi. Tačiau dabar mokslininkai pademonstravo, kad spermatozoidą gali perprogramuoti ir mitozinio ciklo embrionas.

Užuot savo peliukams panaudoję „mejozinius“ kiaušinėlius, mokslininkai panaudojo tam tikras „mitozines“ ląsteles, kurios iš esmės yra labai ankstyvos stadijos, vienaląsčiai embrionai, susidarę be apvaisinimo – šiuo atveju chemiškai aktyvuojant pelės kiaušinėlį.

Prieš pat tų ląstelių pasidalijimą į dvi, jos buvo apvaisintos įterpiant į jas spermatozoidų branduolius.

Išsivysčiusių pelių išgyveno ketvirtadalis, palyginti su „normaliomis“ pelėmis.

Reprodukcijos revoliucija?

Nors tokie tyrimai tik pradėti, rezultatas rodo, kad ir kitų tipų „mitozinės“ ląstelės, pavyzdžiui, odos ląstelės, vieną dieną gali būti panaudotos palikuoniams sukurti.

Tai galėtų atverti galimybes gėjams, vyresnio amžiaus moterims ar nevaisingoms poroms susilaukti vaikų su abiejų tėvų DNR.

„Įsivaizduokite, jeigu bet kokia „mitozinė“ ląstelė galėtų tokiu pačiu būdu perprogramuoti spermatozoidą. Tada nereikėtų kiaušinėlių, – sakė T. Perry. – Tai galėtų sukelti revoliuciją reprodukcijos srityje.“

Tačiau kol kas mokslininkams vis dar reikia kiaušinėlių partenogenetiniams vienaląsčiams embrionams – „partenogenotėms“ – sukurti.

Partenogenezė yra dauginimosi būdas, kuriuo naudojasi kai kurie augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui, kai kurie driežai, gyvatės ir kirmėlės, kai embrionai ima vystytis be apvaisinimo spermatozoidu.

Natūraliai žinduoliai taip nesidaugina ir bet kokia atsitiktinai susidariusi „partenogenotė“ neišgyventų.

Vieną dieną, – sakė T. Perry, – galbūt bus galima spausdinti „partenogenotes“, o ne kurti jas iš kiaušinėlių, kurių tada nebereikėtų.

Šiame tyrime nedalyvavę ekspertai sveikino jo pasiekimus, bet pabrėžė, kad dar daug kas turi įvykti, kol šį metodą bus galima taikyti žmonėms.

Robinas Lovellas-Badge'as iš Londone įsikūrusio Franciso Cricko instituto tyrimo rezultatus pavadino „techninio meistriškumo pademonstravimu“.

„Esu tikras, kad mums tai pasakys kai ką svarbaus apie perprogramavimą tais ankstyvais vystymosi etapais, kuris yra svarbus ir apvaisinimui, ir klonavimui, – sakė jis. – Mums dar nepasako „kaip“, bet šiame straipsnyje pateikiama virtinė aiškių užuominų.“

Prancūzų instituto CNRS mokslininkė Marie-Helene Verlhac akcentavo išvadą, jog spermatozoido perprogramavimui nereikia kiaušinėlio, kad imtų formuotis embrionas.

Taigi, galime įsivaizduoti partenogenočių naudojimą ir gydant žmonių nevaisingumą, sakė ji ir pažymėjo, kad tai vieną dieną galbūt sumažintų priklausomybę nuo kiaušinėlių, kuriuos, kaip žinia, labai sunku išgauti.