Uždelsto veikimo bomba: kasdien vartojame kaimynų vaistus patys to nežinodami

Miestų, kur vanduo perdirbamas ir vartojamas pakartotinai, vandentiekyje apstu vaistų molekulių. Neseniai JAV atliktas tyrimas parodė, kad vandenyje iš čiaupo galima rasti pačių įvairiausių medikamentų kokteilį: cukraligės vaistų, raminamųjų, opioidų, antibiotikų, antidepresantų ir kt.

Medikamentų požymių aptikta net augaluose, kurie buvo laistyti filtruotu nuotekų vandeniu. Iš čiaupo bėgančiame vandenyje yra itin mažas šių medžiagų kiekis, o atsigėrę šio vandens tikrai nesusirgsite ir neapsinuodysite. O kokią ilgalaikę įtaką sveikatai turi mažos dešimčių skirtingų vaistų dozės, vartojamos nuolatos?

„Mes nežinome, kas nutinka, kai visą gyvenimą vartoji vaistus labai mažomis koncentracijomis“, – teigė Klausas Kummereris iš Luneburgo universiteto Vokietijoje.

Be to, nors pavieniai vaistai patvirtinti, niekas nėra ištyręs, kas nutinka, kai jie sumaišomi viename didžiuliame sriubos katile.

Poveikis – neaiškus

Prieš trisdešimt metų niekas nekreipė dėmesio į endokrinų disruptorius (chemikalus, ardančius endokrininę sistemą ir hormonus), kurie randami daugybėje įvairiausių medžiagų. Dabar jie siejami su vėžiu ir sutrikusiu vaikų vystymusi.

Geriamajame vandenyje randama kur kas daugiau medžiagų, taigi negalime sau leisti tiesiog laukti, kol pasireikš šalutinis poveikis.

Medikamentų dalelių vandenyje problematika pastebėta anksčiau šįmet, kai Izraelio tyrėjai maistui skirtuose augaluose aptiko vaistų pėdsakų.

Siekdami išsiaiškinti, ar valgant tokį maistą medikamentai patenka į kūną, Jeruzalės hebrajų universiteto mokslininkas Benny Chefetzas su kolegomis dėmesį sutelkė į vaistą nuo epilepsijos karbamazepiną. Jo buvo aptikta agurkuose, salotose ir kituose produktuose. Šias daržoves valgiusių savanorių šlapime medikamento kiekis buvo gerokai padidėjęs, o jį pašalinti prireikė daugiau nei savaitės. Tų, kurie valgė švariu vandeniu laistytas daržoves, šlapime pokyčių neaptikta.

„Tai buvo didelė staigmena“, – teigė B.Chefetzas.

Ateityje jis tikisi atlikti tyrimus su nėščiosiomis ir vaikais. B.Chefetzo teigimu, dėl staigaus poveikio galime būti ramūs, kadangi tyrimo metu aptiktų medikamentų kiekis buvo 10 tūkst. kartų mažesnis nei išgėrus 400 miligramų tabletę.

„Tačiau nežinome, kas nutiks mažiems vaikams, kurie mažą kiekį medikamentų gaus visą savo gyvenimą“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad atlikti klinikinius tyrimus būtų ir nepraktiška, ir galbūt neetiška.

Izraelyje maždaug pusė viso pasėliams laistyti naudojamo vandens yra perdirbtos nuotekos. Pasaulyje augant geriamojo vandens trūkumui tokių priemonių imamasi vis dažniau. Ne išimtis ir geriamasis vanduo. Paulas Bradley iš JAV geologijos tarnybos su komanda patikrino upių vandenį rytinėje JAV dalyje, ieškodami 108 chemikalų pėdsakų.

Vienoje upėje jų rasta net 45. Ir nors į du trečdalius upių nebuvo išleidžiamos filtruotos nuotekos, 95 proc. patikrinimų atveju aptikta vaisto nuo diabeto metformino. Spėjama, kad jis ten galėjo patekti per lietaus kanalizaciją ar kiaurus nuotekų vamzdynus.

„Chemikalų, su kuriais mes susiduriame, kiekis yra labai labai didelis ir mes nežinome, kokią įtaką tai turi“, – pabrėžė P.Bradley.

Stebėtis, matyt, nereikėtų, atsižvelgiant į vaistų vartojimą JAV – remiantis naujausia statistika, kas penktas amerikietis per mėnesį vartodavo tris ar daugiau receptinius vaistus.

„Mūsų kraujyje cirkuliuoja šimtai chemikalų, kurių nebuvo mūsų prosenelių kraujyje, – pastebėjo Johnas Sumpteris iš Brunelio universiteto Londone. – Kiekvieną jų mes galime ištirti atskirai ir nepastebėti jokio šalutinio poveikio, bet nesu tikras, ar jo neturės ir visas kokteilis.“

Laukti pavojinga

Riziką galima sumažinti dviem būdais. Pirmasis – tobulinti vandens valymo sistemas. Tokį būdą pasirinko Šveicarija, tačiau jis nėra pigus – ši šalis ketina investuoti daugiau nei milijardą dolerių.

„Visuomenė turi nuspręsti, ar šių medžiagų pašalinimas yra pakankamai reikšmingas, kad tam būtų leidžiami pinigai“, – teigė P.Bradley.

Dar vienas šio sprendimo trūkumas – valymo sistemos gali nepašalinti absoliučiai visų nepageidaujamų medžiagų ar net sukurti naujų nežinomų chemikalų. Kitas būdas – vaistus gaminti iš aplinkai draugiškesnių medžiagų, kurios, patekusios į aplinką, suirtų.

Įprastai vaistus gaminančios kompanijos daugiausia dėmesio skiria ilgam medikamentų galiojimo laikui. Tačiau daug vaistų receptų būtų galima perkurti taip, kad jie veiktų tik patekę į organizmą, o kitomis sąlygomis (pvz., veikiami šviesos ar specifinio pH lygio) pradėtų irti.

„Tai galėtų būti rimtas postūmis inovatyvioms kompanijoms“, – teigė K.Kummereris. Kad ir kaip ketiname spręsti medikamentų vandenyje problemą, endokrinų disruptorių pamokos rodo, kad tai turėtume daryti kuo skubiau, net jei nesame tikri dėl jų poveikio.

Parengta pagal „New Scientist“ inf.