Pirmosios nakties patarimai prieš 100 metų: vieni dalykai kelia šypseną, o kiti – priverčia susimąstyti

Vienintelės seksualumo apraiškos, su kuriomis visgi tekdavo susidurti, – tai erotika nė nedvelkiančios gyvulių poravimosi scenos. Ir štai neišvengiamai artėja pirmoji naktis vedybiniame guolyje.

Kaip jai pasiruošti? Na, teks perskaityti ne vieną eufemizmų primargintą patarimų knygelę. Tokių vadovėlių autoriai – neabejotinai aukštos moralės ir paprastai ribotomis medicinos žiniomis apsiginklavę autoritetai.

Svetainėje mentalfloss.com siūloma keletas ištraukų iš šimto metų senumo veikalų.

Ką turi žinoti mergina

Štai kas yra svarbiausia, anot Emmos Frances Angellos Drake, 1902-aisiais išleidusios knygą „What a Young Wife Ought to Know“ (Ką privalo žinoti jauna žmona): „Nuo pirmosios vedybų dienos, ištekėjusi moteris turėtų rengtis tikėtinam ir geidžiamam netikėtumui – nėštumui ir motinystei. Kitaip ji neturi teisės nei tapti, nei vadintis žmona.“

Išsiaiškinę savo, kaip moters, paskirtį ir gyvenimo tikslą, turite pasidomėti, kaip jo pasiekti. Buvo manoma, kad visi vyrai iki vedybų turėjo bent šiokį tokį supratimą, kuo teks užsiimti. Tačiau aukštos moralės moteriškos lyties būtybės negalėdavo sau leisti klausytis nešvankių tauškalų, gandų ir bet ko, kas siejosi su kokiais nors kūniškais dalykais.

Pavyzdžiui, to meto panelė galėjo nė nežinoti, kaip vadinasi ar funkcionuoja jos lytiniai organai. Anot 1918-aisiais išleistos knygos „The Psychology of Marriage“ (Vedybų psichologija) autoriaus Walterio Gallichano, nesidomėjimas tokiomis temomis kartais privesdavo prie absurdiškiausių situacijų.

Štai citata: „Būtina pasirūpinti, kad nekalta mergelė nestotų prieš santuokos altorių neturėdama jokių teorinių žinių apie lytinius santykius. Tos, kurios žinių šioje srityje spragas stengiasi nuslėpti, net pačios to nežinodamos elgiasi žiauriai. Visas būrys jaunų žmonų pirmosios vedybinės nakties įvykius pavadino smurtu. Užfiksuota net pabėgimo prieš sutuoktuves atvejų. Kartkartėmis pasirodo pranešimų apie merginų savižudybę neišlaikius šio sunkaus gyvenimo išbandymo.“

Ir vis dėlto kiek būsimoji nuotaka turi žinoti, kad per pirmąją naktį neišlėktų klykdama iš sutuoktinio glėbio arba, dar baisiau, nenusižudytų?

To meto žinovų nuomonės skiriasi. Pavyzdžiui, Maurice‘as Bigelow, 1916-aisiais pasirodžiusios knygos „Sex-education: A Series of Lectures Concerning Knowledge of Sex in Its Relation to Human Life“ (Lytinis ugdymas: paskaitų, skirtų gyvenime būtinoms žinioms apie lytiškumą, ciklas) autorius, mano, kad žinoti pakanka tiek, kad nekiltų per didelio smalsumo.

Štai ką jis rašo: „Ji [mergina] turi žinoti mokslinius lytinių organų pavadinimus. Ne todėl, kad esama daugybės vulgarių žodžių, kaip antai vaikinų atveju, bet todėl, kad tinkamų terminų žinojimas formuoja požiūrį. Pakanka žinoti tokius žodžius kaip kiaušidės, gimda, vagina, kiaušintakiai ir išoriniai lytiniai organai. Detalūs išorinių lytinių organų aprašymai gali sukelti smalsumą, skatinantį norą šį tą išbandyti.“

Tolesniuose skyriuose aiškinama, kad merginai pakanka žinoti turint išorinius lytinius organus ir visiškai nebūtina aiškinti, kas juos sudaro, kitaip ji dar gali sumanyti juos apžiūrėti arba pačiupinėti. Sužadintas smalsumas gali paskatinti norą išbandyti ir išsiaiškinti, kaip veikia dirginimas.

Be to, per daug žinoti nuotakai tiesiog nedera. Vyrai kraustosi iš proto matydami drovias mylimąsias.

Tokią nuomonę pateikia Karlas Heinzenas 1891-aisiais metais išleistoje knygoje „The Rights of Women and Their Sexual Relations“ (Moterų teisės ir lytiniai santykiai): „Egzistuoja dar vienos prigimties gėda. Tai baikštus drovumas, kurį nekalta mergelė išgyvena prieš peržengdama moterystės slenkstį, ir moteriškas santūrumas, kurį pasitelkusi ji stengiasi paslėpti arba pažaboti savo žavesį. Tokią „gėdą“ sukelia emocinis susijaudinimas, neišvengiamas naujo gyvenimo akivaizdoje. Jis neturi nieko bendro su suvokimu ar baime, kad netrukus bus atskleista kažkas nepadoraus. Tai [tokia gėda] yra kiekvienos moters puošmena ir jos nebuvimas byloja apie žemą ir vulgarią prigimtį.“

Autorius perša mintį, kad nėra nieko labiau geidžiamo nei šalta ir susirūpinusi mylimoji.

Sprendimas atsiduoti visada priklauso moteriai

1918-aisiais metais išleistoje knygoje „Womanhood and Marriage“ (Moteriškumas ir santuoka) Bernarras Macfaddenas nepabūgo pateikti prieštaringai vertinamos idėjos apie moters teisę į nuosavą kūną.

Panašu, kad jis norėjo paskatinti moteris naudotis tokia teise, tik jokiu būdu nepamiršti dar prieš numatant vedybų datą perspėti būsimo vyro apie tokias savo pažiūras: „Vis labiau įsigalint asmeninės laisvės idėjoms, atėjo metas pripažinti, kad moterims taip pat turi būti suteikta teisė savo nuožiūra spręsti, kaip elgtis su nuosavu kūnu.

Kitaip sakant, joms turi būti suteikta galimybė pasirinkti, ar pritarti sutuoktinio troškimui sutvirtinti santuoką fiziniu ryšiu. Kadangi labai ilgai buvo laikomasi nuostatos apie prigimtinę vyro teisę į savo žmonos kūną, šiam požiūriui nepritariančios jaunos moterys dar prieš prisiimdamos santuokinius įsipareigojimus privalo aiškiai išsakyti savo nuomonę.“

Juk apie tai, kad karvė duoda pieno, kai pati užsigeidžia, negalima pranešti ją jau įsigijusiam pirkėjui – kiekvienas sandoris turi būti sudaromas sąžiningai.

Sueitis - geidžiamo troškimo išsipildymas

Rengiantis ilgai lauktai sueičiai, būtina prisiminti keletą dalykų. Visų pirma, egzistuoja fizinis skaistybės įrodymas – mergystės plėvė. Vis dėlto beveik visi apie vedybinius santykius kalbantys XIX a. autoriai atmeta biblinį kraujo, kaip skaistybės įrodymo, simbolį.

Pavyzdžiui, anot to meto mokslininko G. Napheys, norint suprasti, ar būsima žmona iš tiesų skaisti, reikia atkreipti dėmesį į jos išorinį tyrumą, o ne vidines membranas.

Štai ką jis rašo savo knygoje: „Mergystės plėvės nereikia laikyti įrodymu. Iš tiesų, net labiausiai patyręs specialistas negalėtų tvirtai pasakyti, ar jauna moteris anksčiau buvo suartėjusi su vyriškiu.

Vienintelis tvirtas ir neabejotinas skaistumo įrodymas, kuriuo vyriškis turi pasikliauti vertindamas būsimą žmoną, – tai kukli laikysena ir drovus elgesys, neišprusimo ir stačiokiškų manierų nesubjaurotas būdas, tyros ir religingos mintys. Esant šioms savybėms, neturi kilti nė menkiausios abejonės dėl būsimos žmonos tyrumo ir ištikimybės.“

Reikia pasakyti, kad mergystės plėvei reikšmės visgi teikiama. Per pirmuosius intymius santykius su ją turinčia mergina patariama elgtis ypač švelniai.

1920-aisiais metais išleistos knygos „Sex Knowledge for Men“ (Žinios apie lytinius santykius vyrams) autorius Williamas Josephus Robinsonas tikina, kad karštai mylintis vyras žmonos nekaltybę turi nuraškyti su ilgomis preliudijomis. Anot jo, švelnios įžangos į meilės akto kulminaciją gali trukti ištisą savaitę.

Sylvanus Stallas, 1899-aisiais metais išleidęs knygą „What a Young Husband Ought to Know“ (Ką privalo žinoti jaunas vyras), nors ir nėra šitokios geležinės kantrybės šalininkas, visgi primygtinai nurodo, kad jei praėjus pakankamai laiko po pirmosios vedybinės nakties jaunoji žmona vis dar junta skausmą, ją turėtų apžiūrėti gydytojas.

„Jaunas vyras privalo žinoti, kad tokiu atveju, jei intymių santykių malonumą temdo kokie nors nemalonūs jausmai, jei mergystės plėvė neplyšo dėl atidumo stokos arba kitų priežasčių ir kelias dienas ar savaites po lytinės sueities kelia moteriai nepatogumų arba skausmo, būtina kreiptis į gydytoją ir atlikti medicininę apžiūrą.“

Kad ir kaip būtų, lytinių santykių patariama jokiu būdu neskubinti. Tapęs nedraudžiamu vaisius ilgainiui įgauna prėską skonį, rašo E. B. Duffey knygoje „The Relations of the Sexes“ (Lyčių santykiai): „Nepulkite kaip akis išdegę nuplėšti taip viliojančių žiedų vainiko – prarasite pusę žadėtojo malonumo“.