Moterų žudikių psichologija: garsiausios istorijos iš viso pasaulio ir Lietuvos

Panevėžio pataisos namuose kalinčios žudikės sudaro apie trečdalį visų čia bausmę atliekančių nuteistų moterų. Kelios iš jų – dukart žudikės, tačiau jos nė kiek nesiskiria nuo kitų nuteistųjų, yra ramios, neišsišokėlės, neįžūlios.

Dažniausia tokių nužudymų priežastis – alkoholis, asociali aplinka, patirtas smurtas, įvykdytas nusikaltimas daugeliu atvejų nebuvo planuotas – buvo stichiškas arba net „išlauktas“, ilgai kentus aplinkinių smurtą, viską praradus.

Kitose pasaulio valstybėse žudikės panašios, tačiau yra ir esminių skirtumų. Lietuvoje mes dar neturime serijinių žudikių, tačiau ir tose šalyse, kur jų yra, moterų žudikių psichologija dar labai mažai nagrinėta. Visą laiką manoma, kad moterys – silpnoji lytis ir žudo tik išskirtiniais atvejais.

Psichologas Marvinas Cukermanas kartu su kolega Tomu Braujersu daugelį metų tiria masinių žudikų savybes ir jų nusikaltimus, bet tik po kelerių metų tyrimų psichologai suvokė, kiek mažai yra žinoma apie moteris, kurios įvykdo kraupiausias žmogžudystes. Todėl mokslininkai nusprendė ištirti savybes, kurios būdingos būtent moterims serijinėms žudikėms.

Jie tyrė informaciją apie 64 serijines žudikes. Psichologams pavyko išskirti kelias pagrindines serijinių žudikių savybes. Daugelis šių moterų priklausė vidutinei ar aukštesnei socialinei klasei. Beveik visos (92 proc.) pažinojo savo aukas ir buvo baltosios rasės. Dažniausiai aukas nunuodydavo, o pagrindinis jų nusikaltimo motyvas buvo pinigai.

Daugelis šių moterų turėjo universitetinį ar kitą aukštesnįjį išsilavinimą. Jų profesijos buvo pačios įvairiausios: nuo tikybos mokytojos – iki prostitutės.

Negailestingos medikės

Vis dėlto beveik 40 proc. serijinių žudikių dirbo srityse, kurios susijusios su sveikatos priežiūra – seselėmis, slaugėmis.

1993 metų gegužę medicinos sesuo Beverli Alit, kuri labiau žinoma kaip Mirties angelas, buvo nuteista už 4 vaikų nužudymą. Tuoj po teismo laikraštis „Daily Express“ rašė: „Moterys turi saugoti savo vaikus, o ne jiems kenkti. Net mūsų dienomis prievarta išlieka vyrų prerogatyva. Medicinos seserų pareiga – padėti žmonėms. Kai jos daro priešingai, tai atrodo labai bjauriai ir prieštarauja biologijai“.

Amerikietė medicinos sesuo Dženi Džonson yra nužudžiusi nuo 11 iki 46 vaikų. Ji suleisdavo vaikams injekcijas, kad sukeltų priepuolį, o po to pati tuos vaikus gydydavo tikėdamasi, kad bus paskatinta už gerą darbą.

Po tokio „gydymo“ daugelis vaikų neišgyveno, tačiau kiek tiksliai, suskaičiuoti buvo neįmanoma, nes ligos istorijos buvo sunaikintos. 1985 metais ši medicinos sesuo buvo nuteista 99 metus kalėti, tačiau pagal tos valstijos įstatymus atbuvusi trečdalį bausmės ji galės prašytis į laisvę. Tą padaryti ji galės jau kitais metais.

Apie 22 proc. serijinių žudikių buvo auklės ar pačios turėjo vaikų. Dauguma šių nusikaltėlių buvo keletą kartų ištekėjusios, o kai kurios net po septynis kartus. M. Cukermanas pastebėjo, kad daugelis žudikių buvo gan patrauklios moterys. Kelios netgi labai gražios.

Tyrėjams nepavyko išsiaiškinti visų moterų religijos. Bet kitos, kurių tikėjimas buvo įvardytas – krikščionės. Apie du trečdalius žudikių aukomis pasirinko savo gimines ir artimuosius. Kone trečdalis gyvybę atėmė savo vyrams.

Septynių tipų

Kiti mokslininkai išskiria septynis serijinių žudikių tipus: juodosios našlės, mirties angelo, seksualinės plėšrūnės, kerštingosios žudikės, pasipelnyti siekiančios nusikaltėlės, grupėse dirbančios žudikės bei psichiškai nestabilios žudikės tipą.

Ir lietuvėms žudikėms tinka panašūs apibūdinimai, kuriuos, atlikdami tyrimą apie žudikes, nustatė užsienio mokslininkai.

Tris augino, du nužudė

Panašiai kaip ir pasaulyje Lietuvoje vaikų žudikės išimtinai moterys. Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad vaikžudės dažniausiai pačios būna patyrusios smurtą, dažnai yra užguitos savo vyrų (ar sugyventinių), nuo jų priklausomos. Vyras agresorius dažniausiai nesisaugo, pasitaiko, kad ir prievartauja. Įbauginta moteris gali imti slėpti savo nėštumą, kol galiausiai jai ima atrodyti, jog geriausias būdas visa tai išspręsti – sunaikinti kūdikį.

Su vyru Vilkaviškyje, sodo namelyje, 3 vaikus auginusi Ineta Dzinguvienė buvo laikoma normalia motina, apie ją jokių neigiamų faktų neturėjo nei policija, nei Vaiko teisių apsaugos skyrius. Bet 2010-ųjų balandį vilkaviškietė žaibiškai išgarsėjo, kai škotų žiniasklaida pranešė, jog prieš keletą mėnesių pas vyrą į Škotiją su vaikais atvykusi Ineta ligoninėje pagimdė sūnelį ir po paros dienų namie jį uždusino.

Škotiją sudrebinęs įvykis buvo gana greitai atskleistas, moteris nuteista kalėti iki gyvos galvos.

Tačiau, kai buvo parduotas Dzingų sodo namelis Vilkaviškyje, paaiškėjo, kad Ineta yra nužudžiusi ir dar vieną savo kūdikį. Naujieji šio būsto šeimininkai, tvarkydami palėpę, čia aptiko apdulkėjusį, bet naują lagaminą. Jame buvo į polietileninį maišelį įkištas naujagimės lavonėlis. Netrukus buvo nustatyta, kad naujagimė buvo uždusinta, ir įtarta, kad tai buvo ketvirtasis I. Dzinguvienės vaikelis, gimęs 2009-ųjų balandį.

Po kurio laiko „mirtininkė“ buvo pargabenta į gimtinę ir įkurdinta už lietuviškų grotų. Tikėtasi, kad I. Dzinguvienė, būdama sveiko proto moteris, bent teisme paaiškins, kas paskatino ją griebtis vaikžudysčių, tačiau mažakalbė teisiamoji tikino negalinti paaiškinti, kodėl taip padariusi.

Priežastis tik spėjama

Teismas patikėjo, kad I. Dzinguvienės sutuoktinis Arūnas apie jos nėštumą nieko nežinojo. Į teismo posėdžius vyras neatvyko – esą gyvena Škotijoje, prižiūri 3 savo vaikus ir neturi ką pasakyti. Teisiamoji sutiko, kad jis byloje nedalyvautų, o atlikus DNR tyrimą, nustatyta, kad nužudytoji Paulina – ne A. Dzingaus dukra.

Čia turbūt ir gali slypėti pagrindinė žiaurios vaikžudystės paslaptis. O kadangi 2009 metais I. Dzinguvienės įvykdytas nusikaltimas tuokart liko neatskleistas, tai šiai moteriai lygiai po metų, tik jau Škotijoje, turbūt buvo jau lengviau ryžtis antram tokiam nusikaltimui.

Tad kokia ji, du naujagimius nužudžiusi jauna moteris? Grubi? Akiplėša? Negailestinga? Abejinga? Alkoholyje paskandinusi sveiką protą? Skurdo iškankinta daugiavaikė mama? Kaip bebūtų keista, bet į visus šiuos klausimus galima atsakyti – ne. „Tylenė, vieniša, išgyvena dėl įvykdytų nusikaltimų, kalba apie Škotijoje likusius savo vaikus ir jų ilgisi“, – pasakojo I. Dzinguvienės advokatė A. Neniškienė.

Teisiamąją kaltinęs prokuroras prašė skirti vaikžudei 18 metų įkalinimo bausmę. Kauno apygardos teismas už kūdikio nužudymą jai skyrė 15 metų nelaisvės.

Atliko pusę bausmės

Ilgą laiką buvo galvojama, kad ir klaipėdietė Viktorija Filiponenko yra dviejų savo kūdikių žudikė. Tačiau teisme prokurorams pavyko įrodyti tik tai, kad ji 2009-ųjų gegužę savo vieną naujagimį pasmaugė ir įmetė į šiukšlių konteinerį, o ten pat įmestas dvynukas buvo gimęs negyvas. Šiuo metu V. Filiponenko, 2012 metais nuteista kalėti 10 metų, jau išleista į laisvę lygtinai.

Filiponenko į Lietuvoje nuteistų vaikžudžių istoriją įėjo kaip viena išvaizdžiausių nusikaltėlių – bent taip rašo interneto skaitytojai. Išties ji yra ypatinga moteris jau vien dėl to, kad du kartus pagimdė po dvynių porą. 2009-ųjų gegužę – dvynius sūnelius, o 2011-ųjų pradžioje, Ispanijoje, kur slapstėsi dėl Lietuvoje įvykdytos vaikžudystės – dvynukes mergaites. Jas augina tėvas iš Ekvadoro.

Žinia apie tik pusę bausmės atlikusios V. Filiponenko paleidimą į laisvę itin papiktino daugybę žmonių, manančių, kad vaikžudes už grotų reikėtų laikyti bent tiek laiko, kiek jos vis dar gali pastoti. Šie žmonės teigia, kad ne tik alkoholis, bedarbystė ir nesveika psichika daro Lietuvą vaikžudysčių kraštu, bet ir simbolinės bausmės už tokius žiaurius nusikaltimus.

Nužudė septynis vyrus

Kaip seksualinės plėšrūnės pavyzdys enciklopedijose pateikiama Elina Vurnos iš JAV. Tačiau psichologai iki šiol ginčijasi, ar E. Vurnos gali būti laikoma tikra seksualine plėšrūne. Nors trys jos aukos buvo paliktos nuogos, tačiau pati Elina apklausose niekuomet neminėjo seksualinio pasitenkinimo kaip paskatos nusikaltimui.

Sulaikyta ši moteris prisipažino per maždaug vienerius metus nužudžiusi septynis vyrus. Kaip ir dauguma serijinių žudikų Elinos vaikystė buvo sudėtinga. Ji gimė 1956 metais dviems paaugliams tėvams, kurie vos gimus mergaitei išsiskyrė. Tėvas buvo alkoholikas bei vaikų tvirkintojas ir nedalyvavo mergaitės gyvenime. 

Elinos motina irgi buvo alkoholikė ir paliko mergaitę, šiai nesulaukus nė vienerių. Mergaitę ir jos broliuką augino alkoholikai seneliai, kurie prieš vaikus smurtavo fiziškai ir emociškai. Elina vaikystėje turėjo daugybę elgesio problemų, pasižymėjo aštriu charakteriu, sunkiai mezgė draugystes. Nuo devynerių metų amžiaus mergaitė pradėjo vogti iš namų ir iš kitų vaikų, sukėlusi gaisrą apdegė veidą ir rankas.