Tikrasis Rusijos ir JAV narkotikų karas: supervalstybės prieš superkartelius

Taigi, sąvoka „narkotikų karas“ Lietuvos gyventojams neturėtų būti labai aktuali, nes čia nėra tiek daug potencialių pirkėjų kaip Rusijoje ar JAV. Vis dėlto šį terminą galime išgirsti vis dažniau, nes kova su narkotikų prekyba veikia minėtų šalių užsienio politiką bei santykius su kitomis valstybėmis ar kariniais aljansais. Šio straipsnio objektai – JAV ir Rusija, kurios suformavo skirtingas šios problemos sampratas. Abi šalis kamuoja ne tik tarptautinio terorizmo problema, bet ir kova su tarptautiniais narkotikų platintojais. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama, kaip narkotikų karas veikia jų užsienio politiką, bus analizuojamos JAV ir Rusijos narkotikų platinimo, vartojimo ir prevencijos situacijos.

Pasyvus karas su narkotikais 

Narkotikų vartojimas dabartinėje Rusijoje pradėjo didėti nuo 1979 m., kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną. Dėl patirtų žiaurumų ir nepakeliamos įtampos didelė dalis Afganistane dislokuotų karių, tarp kurių būta ir lietuvių, pradėjo vartoti opijų ir alkoholį.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. narkotikų vartojimas Rusijoje toliau tik augo, kol galiausiai Rusija 2011 m. tapo didžiausia heroino vartotoja pasaulyje. Palyginti su kitais narkotikų keliais, pavyzdžiui, narkotikų keliu iš Afganistano į Europą, šis kelias yra gana trumpas.

Narkotikai iš Afganistano, kol pasiekia Rusiją, dar turi būti pervežti per Centrinę Aziją. Dažniausiai tai vyksta per Tadžikistaną ir Kirgizstaną, kuriuose korupcijos lygis labai aukštas, todėl ši užduotis nusikaltėliams nėra sunki.

Paskutinis etapas yra Kazachstano ir Rusijos siena. Šios sienos ilgis, įvairiais duomenimis, yra didesnis negu 7 000 kilometrų (įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius). Tokios ilgos sienos V. Putino režimui nepavyksta sukontroliuoti.

Kad suprastume narkotikų platinimo, vartojimo ir prevencijos situaciją Rusijoje, būtina paminėti keletą faktų. Pirma, iš Afganistano narkotikai patenka ne tik į Kazachstaną, bet ir į Turkmėniją, Uzbekistaną bei Tadžikistaną, šalis, kurias V. Putinas laiko savo įtakos sfera, o per šias šalis narkotikai patenka ir į pačią Rusiją.

Antra, kaip pažymi tarptautinio nusikalstamumo ekspertas Markas Galeotti, Kremliaus režimas apie narkotikų problemą kalba ne kaip apie ligą ar priklausomybę, o kaip apie tam tikrų žmonių moralės problemą, todėl yra griežtinamos bausmės, kurios nėra efektyvios ir tik didina socialinę atskirtį bei netoleranciją. Jokios efektyvios reabilitacijos programos nėra. Šį M. Galeotti teiginį galime patvirtinti faktu, kad Rusijoje uždraustas metadonas ir buprenorfinas, kurie yra vartojami nuo narkotikų priklausomiems asmenims gydyti.

Kremliaus režimas labiau propaguoja tokius gydymo metodus kaip kodavimas, kai pasitelkiama hipnozė. Kad šis metodas neveiksmingas ir net pražūtingas, įrodė įvykiai Kryme. Po Krymo aneksijos įsigaliojo minėtų medicininių preparatų narkomanijai gydyti draudimas. Tai sukėlė masines nuo narkotikų priklausomų žmonių, kurie nebegalėjo gauti tinkamo gydymo, mirtis aneksuotoje teritorijoje.

Trečia, anot minėto eksperto, Rusijoje narkotikus vartoja 6 proc. visuomenės. Tokios baisios statistikos neslepia net Kremliaus režimui lojalus žiniasklaidos gigantas „Sputnik“. 6 proc. yra maždaug 8,5 milijono Rusijos piliečių.

Ketvirta, kovoti su narkotikų platintojais trukdo kita Rusijos liga – neproporcingai didelė korupcija, kuri tiesiog vilioja „eksportuotojus“. O kur dar Rusijos ekonominės problemos – Europos Sąjungos ekonominės sankcijos ir priklausomybė nuo naftos kainų. Visa tai Rusijai padaro narkotikų karą neįveikiamą.

Taigi, Afganistanas yra vienas pagrindinių heroino gamintojų. Anot Jungtinių Tautų pateikiamos statistikos, 2014 m. Afganistane opijaus auginimas buvo kultivuojamas 224 tūkst. hektarų plote. Šiuo metu Afganistane vyksta NATO misija: kovojama su terorizmu ir siekiama užtikrinti regioninį bei tarptautinės bendruomenės saugumą. Tai yra ilgiausia karinė misija per visą NATO gyavimo laiką.

Jau seniai karinio aljanso vadovai kalba apie NATO kariuomenės išvedimą iš Afganistano. Tačiau sustiprėjus terorizmo grėsmei (Afganistane veikia teroristinė Talibano organizacija) šią vasarą įvykusiame NATO vadovų susitikime Varšuvoje buvo nutarta pratęsti misiją iki 2020 metų. Nors V. Putino režimas Šiaurės Atlanto aljansą yra įrašęs į Kremliaus priešų sąrašą, o režimo propagandos mašina nesiliauja įtikinėti Rusijos visuomenę, kad NATO yra tiek ideologinis blogis, tiek priešiškas karinis aljansas, Rusijai Šiaurės Atlanto aljanso buvimas Afganistane yra naudingas, nes NATO Afganistane kovoja ne tik su terorizmu, bet ir su narkotikų platinimu.

Kremliaus režimas net buvo leidęs Rusijos teritorijoje įsteigti NATO logistikos centrą. Toks centras buvo įkurtas Uljanovsko mieste ir veikė iki 2015 metų. Kitaip sakant, NATO pajėgos galėjo naudotis oro koridoriais ir geležinkeliais, šiame centre taip pat buvo ruošiami kroviniai ir galėjo apsistoti kariai.

NATO kariuomenei šis miestas buvo reikalingas dėl plačių ir gerai įrengtų pakilimo takų bei neseniai renovuoto geležinkelio. Įdomiausia tai, kad dėl daugelį metų vykdytos propagandos, neva NATO yra priešiškas karinis blokas, toks Kremliaus sprendimas Uljanovske sukėlė tiek gyventojų protestus, tiek kelių Dūmos deputatų kritiką, skirtą V. Putinui.

Tai rodo, kad Kremliaus režimui suvaldyti nelegalių narkotikų gabenimą į Rusijos teritoriją – labai sunki užduotis. O ateitis irgi nieko gero nežada.  M. Galeotti pateikė gąsdinančią statistiką. Anot eksperto, 2014 m. pradžioje maždaug 1,3 milijono rusų buvo užsikrėtę ŽIV; daugiausia užsikrėtė per adatas, o tai reiškia – vartodami narkotikus. Šis skaičius tik didėja, o Kremliaus režimas toliau laikosi savo politikos – bausti ir gydyti „koduojant“. Taigi NATO kariams, kurie Afganistane palaiko tvarką, nuolaidų iš Kremliaus gali būti ir ateityje.

Aktyvus karas su narkotikais 

JAV priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo žalą suprato daug anksčiau nei anksčiau analizuota valstybė. Puikus to pavyzdys yra 1920 m. JAV Konstitucijos Aštuonioliktoji pataisa, uždraudusi alkoholio prekybą, gamybą, eksportą ir importą. Tačiau jau tada atsirado asmenų, besiverčiančių nelegalia alkoholio prekyba.

Galiausiai, 1933 m. JAV valdžia pripažino nesėkmę ir draudimą atšaukė. Amerikiečiai šį istorija tapusį periodą atsimena kaip „sausojo įstatymo“ laikus. Dar galėtume paminėti 1935 m., kai tuometinis JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas patvirtino Tarptautinę opijaus konvenciją ir ją perskaitė tautai per radiją. Vis dėlto narkotikų vartojimas rimta JAV problema tapo per Vietnamo karą.

Tai vienas prieštaringiausių ir žiauriausių karų, į kuriuos JAV buvo įsivėlusios. JAV kariuomenė jame dalyvavo nuo 1965 iki 1973 metų. Neplanuotai ilgai užsitęsęs karas padarė didžiulę moralinę žalą Vietname dislokuotiems kariams. Tarp karių įsivyravo mintis, kad karas yra beprasmis. Juk tokiu jį vadino ir JAV visuomenė.

Tokių minčių apnikti kariai Vietname pradėjo vartoti narkotikus, kurių ten buvo apstu. Sugrįžę namo, kariai sunkiai sveikdavo arba išvis nepasveikdavo ir likdavo nuo jų priklausomi. Taigi Sovietų Sąjungą moraliai pakirto Afganistano karas, o JAV – Vietnamo karas. Nors Vietname kariai priprato prie heroino, Lotynų Amerikos narkotikų karteliai jiems sugrįžus pasiūlė kokaino ir marihuanos.

Norint suprasti platinimo, vartojimo ir prevencijos situaciją JAV, būtina paminėti keletą faktų. Pirma, JAV, kaip pir­mau­jan­ti pa­sau­lio eko­no­mi­ka, kartu yra ir vie­na di­džiau­sių nar­ko­ti­kų rin­kų pa­sau­ly­je. Rusijos galvos skausmas yra Afganistanas, o JAV – Meksika. JAV ir Meksikos sienos ilgis yra 3 201 kilometras. Per šią sieną, Jungtinių Tautų tarnybos duomenimis, įvežama 90 proc. JAV suvartojamo kokaino.

Per sieną vyksta intensyvi prekyba, o kokainas gaminamas Pietų Amerikoje – Bolivijoje, Peru ar Kolumbijoje. Trečia, viena iš pagrindinių priežasčių, trukdančių užbaigti narkotikų karą, yra gerai organizuotos kriminalinės gaujos, vadinamieji Meksikos narkotikų karteliai. Žinomiausi yra Sinaloa, „Los Zetas“, Golfo, Tichuanos karteliai.