Kaip vienas netyčia padarytas atradimas sukėlė perversmą medicinoje, nors pradžioje niekas juo netikėjo ir 10 metų tiesiog ignoravo

Atrastas netyčia

Pirmuoju atrastu antibiotiku laikomas penicilinas. Jo išradėjas – Aleksandras Flemingas, britų biologas ir farmakologas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą A. Flemingas dirbo gydytoju kariuomenėje, čia ėmėsi tyrinėti žaizdų infekcijos mikrobus. A. Flemingas suprato, jog gydymui reikalinga medžiaga, naikinanti bakterijas, tačiau nekenkianti žmogaus ląstelėms. Mokslininkas siekė tokią medžiagą rasti.

1922 m. A. Flemingas atrado medžiagą – lizocimą. Ją sudaro sudaro seilės bei kiti organizmo skysčiai. Mokslininkui pavyko įrodyti, kad fermentai, randami kūno skysčiuose, turi natūralų antibakterinį efektą. Tačiau jie naikina tik kai kuriuos mikrobus bei bakterijas, o ne tuos, kurie sukelia mirtinas žmogui ligas. Todėl tyrimus A. Flemingas turėjo tęsti toliau.

Didžiąją šlovę atnešusį atradimą A. Flemingas padarė 1928 metais. Mokslininkas savo laboratorijoje paliko lėkštelę su užsėta Auksinio stafilokoko bakterija ir išvyko dviems savaitėms atostogų.

Sugrįžęs A. Flemingas pastebėjo švarų ratą, supantį gelsvai žalią pelėsį, kuris atsitiktinai užteršė lėkštelę. Žaliojo pelėjūno (Penicillium notatum) rūšies spora pateko į lėkšelę iš viršuje esančios mikologijos laboratorijos. Stafilokoko bakterijos užaugo tik ten, kur nebuvo pelėsio. Tokiu būdu A. Flemingas spėjo, jog pelėsiuose yra medžiagos, naikinančios stafilokoko bakterijas.

Vėliau mokslininkas pradėjo bandymus su gyvūnais ir ištyrė, jog ši medžiaga, naikinanti bakterijas, nėra toksiška gyviems organizmams.

10 metų užmaršties

A. Flemingo atradimo rezultatai buvo išspausdinti, tačiau beveik dešimtmetį nesulaukė jokio dėmesio, nes manyta, kad penicilino gamyba yra pernelyg sudėtinga ir todėl jo nepavyks naudoti žmonėms gydyti.

1930 m. A. Flemingo tyrimo rezultatais susidomėjo Oksfordo universtiteto mokslininkai Howardas Florey ir Ernstas Chainas. Pirmiausia siekta išgryninti medžiagą, kuri stabdo bakterijų augimą ir dauginimąsi, vėliau – ieškota efektyvių būdų penicillium pelėsiams auginti. H. Forley ir E. Chainas bandė auginti Penicillium notatum įvairiausiuose induose, nuo ligoninės „antelės“ iki limonado butelių. Paaiškėjo, kad būtent „antelės“ formos induose (vėliau jie buvo pavadinti „Oksfordo buteliais“) pelėsiai augo geriausiai.

Pirmasis bandymas baigėsi mirtimi

1941 m. penicilino pirmą kartą skirta gydyti žmogui. Pirmasis pacientas buvo policininkas, užsikrėtęs stafilokokine infekcija. Vos pradėjus gydymo penicilinu kursą, paciento būklė iš karto pagerėjo. Nors policininkas vėliau mirė, mokslininkai padarė išvadą, jog naujasis vaistas – labai potencialus.

Atrasta, kad penicilinu galima gydyti net ir labai toli pažengusias infekcijas. Taip pat paaiškėjo, kad svarbu kuo greičiau sukurti masinį penicilino gamybos būdą. Tais pačiais metais nutarta gydyti penicilinu vaikus, kuriems reikėjo mažesnių šio vaisto dozių. Penkiems vaikams, kuriems nebepadėjo jokie kiti vaistai, buvo leidžiamas penicilinas. Tik vienas iš gydytų vaikų mirė.

Prie tolimesnių tyrimų prisijungė Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės bei farmacijos kompanijos. Atrasti didelių penicilino kiekių gamybos būdai. Iš pradžių penicilinas dėl ribotų išteklių naudotas tik kare, tačiau jau 1944 m. tapo prieinamas ir piliečių gydymui. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, penicilinas imtas vartoti visame pasaulyje.

Apdovanoti Nobelio premija

JAV Statistikos departamento duomenimis, penicilinas ir kiti atrasti antibiotikai karo metais išgelbėjo 1,5 mln. ligonių gyvybes. Penicilinas ne tik sumažino infekcijos riziką, gydant žaizdas ir operacijų metu, bet ir daugelį išgelbėjo nuo anksčiau mirtinų plaučių uždegimo, sifilio, gangrenos, skarlatinos.

Už nuopelnus medicinai A. Flemingas, H. Florey ir E. Chainas 1945 m. apdovanoti Nobelio premija.