Nerimą kelianti psichologės išvada - vaikai Lietuvoje yra nelaimingi (Video)

Pripažįsta technologijų naudą

Anot A. Diržytės, yra tėvų, kuriems naudinga, kad jų vaikai visą laisvą laiką praleidžia, naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, nes tėvai gali nesirūpinti, kad vaikus reikia užimti, gali pailsėti.

„Bet yra ir kita medalio pusė – vaikai pernelyg pasineria į informacinių technologijų pasaulį. Tėvai praranda galimybę geriau pažinti savo vaikus, rūpintis jais, taip, kaip tėvai turėtų tai daryti, ugdyti juos. Apskritai tėvų ir vaikų bendravimo kokybė prastėja, jie vienas nuo kito nutolsta“, – akcentuoja A. Diržytė.

Ji priduria – informacinės technologijos savaime nėra nei geros, nei blogos. Pasak profesorės, šiuolaikinės technologijos padeda vaikams mokytis ir bendrauti su draugais, tačiau, jas naudojant, reikalingas saikas.

„Yra įvairių tikrai gerų programų, kurios gali padėti tobulėti, bet, kita vertus, viskam reikalingas saikas, balansas, nuosaikumas. Jeigu vaikas pernelyg pasineria į virtualų pasaulį, tuomet tėvai iš tikrųjų anksčiau ar vėliau pradeda kentėti, pradeda būti nepatenkinti, suirzę ir nelaimingi“, – sako A. Diržytė.

Susidomėjimą judančiais vaizdais nulėmė evoliucija

A. Diržytės tvirtinimu, kiekvienas tėtis ar mama gali pasakyti, kada jų vaikas jau pasiekė tą ribą, kai yra pernelyg pasinėręs į virtualų pasaulį. „Aš vis dėlto būčiau už kuo retesnį informacinių technologijų naudojimą. Prarandame galimybę pamatyti, koks gražus realus mūsų pasaulis. Ne tik virtualus pasaulis gali būti įdomus. Kodėl jis vaikus traukia? Nes jame yra daug stimuliacijos“, – pabrėžia A. Diržytė.

Jos aiškinimu, visi žmonės kreipia didesnį dėmesį į tai, kas keičiasi, juda. Profesorės teigimu, tai nulemta evoliucijos, nes gamtoje judantis objektas yra arba grobis, arba puolantysis. „Judėjimas, kaita informacinių technologijų pasaulyje skatina įsitraukimą. Realybė, kurioje judėjimas daug lėtesnis, gali pasirodyti ne tokia įdomi“, – pastebi A. Diržytė.

Jos teigimu, tokiu atveju daug naudos turi kitoks nei mokyklose taikomas ugdymas. Vaikai turėtų praleisti daugiau laiko gamtoje: „Pradėjome tyrinėti vaikus, besimokančius žaliosiose mokyklose ar darželiuose, žiūrėti, koks tų vaikų vidinis pasaulis, kaip jie auga, kokia yra jų mokymosi motyvacija, ar jie yra tokie pat, kaip vaikai, kurie auga virtualioje realybėje. Matome, kad tai visai kitokie vaikai, jų psichologinė gerovė, mokymosi motyvacija daug didesnė“, – akcentuoja A. Diržytė.

Profesorės tvirtinimu, gamtoje daugiau laiko praleidžiantys vaikai yra laimingesni, labiau džiaugiasi savo bendravimu su tėvais, jie pasižymi sveikesniu požiūriu į save ir kitus. „Daugelis vaikų Lietuvoje yra nelaimingi. Kodėl? Todėl, kad jie, žiūrėdami, pavyzdžiui, televizorių arba žaisdami žaidimus susiduria su žiauriu pasauliu. Jie mato žiaurų pasaulį, žiaurius herojus, jie mato, kad pasaulis yra pavojinga vieta ar tokia gali būti. Vaikai, kurie daug laiko praleidžia gamtoje, mato, kad pasaulis gali būti rami, gera vieta“, – aiškina A. Diržytė.

Tėvus ragina rodyti pavyzdį

Anot knygos „Tučių šeima gamtinėja“ autorės A. Balžekienės, vertinant informacinių technologijų vartojimą, vaikų nereikėtų atskirti nuo tėvų, nes pastarieji taip pat yra įnikę į kasdienį gyvenimą, kuriame dažnai naudojasi technologijomis.

„Jei norime, kad vaikai kažko nedarytų, visų pirma turėtume rodyti pavyzdį patys. Jeigu nuolat kažką tikriname, pavyzdžiui, „Facebook“, prie vakarienės stalo, galbūt tuo metu mūsų vaikas dar neturi telefono, bet jis prisimins, kad tas nuolatinis atsitraukimas galimas, leistinas. Kai jis turės savo telefoną, nes tai vis tiek neišvengiamai atsitiks, jis darys taip pat“, – tikina A. Balžekienė.

Kiek laiko vaikams galima praleisti su elektroniniais prietaisais?

Jai antrina A. Diržytė, pastebinti, kad neretai technologijų vartojimas gali formuoti iškreiptą pasaulio vaizdą, nors tėvai vaiko žaidžiamų žaidimų ar žiūrimų filmukų nevertina kaip neigiamų. „Virtualiame pasaulyje yra daug informacijos apie tai, kad pasaulis yra pavojinga vieta, kur reikia kovoti, kur žmogus žmogui vilkas. Tai iš tikrųjų yra netiesa. Mokslininkai įrodė, kad mūsų prigimtis gali būti labai gera, mes galime būti atjaučiantys, geri vieni kitiems. Blogiausiai veikia ne pačios informacinės technologijos, kaip tokios savaime, bet veikia tas neigiamas turinys“, – pabrėžia A. Diržytė.

Technologijas lygina su automobiliu

Anot A. Diržytės, reikėtų kreipti dėmesį ne tik į informacinių technologijų turinį. Neigiamai vaikus gali veikti ir pasakos, pasižyminčius negatyviu turiniu: „Yra lietuvių liaudyje labai neigiamų pasakų, bet yra ir labai gerų. Jeigu virtualioje realybėje yra daug pozityvios informacijos, tai tuomet galima sakyti, kad ta dalis yra vartotina, bet pavojingiausia, žinoma, yra ta kita dalis, ta neigiama dalis. [...] Technologijos reikalingos, kaip ir automobilis, tam, kad pasiektum kelionės tikslą.“

A. Balžekienės tvirtinimu, reikia atsiminti, kad dėl blogos įtakos vaikams pačios technologijos nėra kaltos: „Norėčiau apginti technologijas – tai nėra blogis, ne pačios technologijos yra blogis. Prisiminkime, kad televizija egzistuoja daug ilgiau. Daugelyje šeimų televizorius tebėra įjungtas visą parą. Tai nuolat matyti vaikams taip pat nėra gerai, ten lygiai taip pat yra ir pozityvaus, ir negatyvaus turinio. Nereikia piešti apokaliptinių vaizdų, kad auginame neišmanėlių kartą. Patinka mums ar nepatinka, technologijos yra ateitis ir dabartis. Tie, kas mokės tame pasaulyje labai gerai elgtis, bus reikalingiausi ateityje.“

Reali šeima persikėlė į knygą vaikams

Knygos apie išmaniųjų technologijų naudojimą „Tučių šeima gamtinėja“ autorė A. Balžekienė tvirtina, kad idėja parašyti tokią knygą kilo kaip bandymas surasti balansą tarp technologijų naudojimo ir nenaudojimo.

„Tučių šeima – mieste gyvenanti šeima, apsupta technologijų. Šeimai tos technologijos natūralios kaip šiltas vanduo ar elektra. Jie net patys nepastebi, kad jas naudoja ir kiek jas naudoja, kol vieną dieną šeima supranta, kad kažkas ne taip – nesusišneka, pradeda pyktis, nebeskiria laiko vieni kitiems“, – pasakoja knygos autorė.

Jos teigimu, mintis parašyti tokią knygą kilo po to, kai ji pati susidūrė su panašia situacija: „Atostogavome prie jūros. Tai vieta, kur iš esmės nėra technologijų, bet vakare, kai mes su suaugusiais vakarojome, o vaikai tiesiog žiūrėjo filmą, atsitiko toks dalykas – pamatėme kieme ežiuką. Įdėję į megztinį tą ežiuką atnešėme vaikams, bet jie visiškai nesusidomėjo. Kokį 25-tą kartą jie žiūrėjo filmą apie Elsą ir Aną bei Ledo šalį. Jie pakėlė trumpam akis, vėl jas nuleido – jiems buvo visiškai neįdomu.“

A. Balžekienė teigia po to pradėjusi pastebėti, kaip tiek jos, tiek kiti vaikai negali pavalgyti, jeigu šalia nėra įjungto televizoriaus, jie supykta, jei televizorius išjungiamas. „Mano šeima nėra šventa. Nesakau, kad žinojau, kaip rasti tą balansą. Mano šeimoje taip pat tokių dalykų pasitaikydavo, bet dabar mes sakome – šiandien turėsime dieną be viso šito, važiuokime kažkur, pailsėkime, o paskui, žinoma, grįžkime į tą pasaulį, kuriame technologijos egzistuoja ir be jų jau nieko nebus“, – sako A. Balžekienė.