Tai veda iš proto visus pasaulio medikus: 42 operacijos, 800 apsilankymų 650-yje ligoninių ir čia tik viena iš daugybės Miunhauzeno sindromo istorijų

Per kitus septynetą metų Melissa į ligonines pakliuvo daugiau nei 100 kartų, pamažu tobulindama apismetinėjimą. Vyras, pasiėmęs vaikus, ją paliko, o iš darbo ji buvo atleista už pravaikštas. Dėl daugybės jai atliktų rentgenogramų jai išsivystė spindulinė liga. Tačiau saugi jautėsi tik tada, kai aplink ją šokinėjo, „gelbėdami gyvybę“. Tuo pat metu moteris visada laikė vieną ligoninę atsargai – nelankė jos su išgalvotais simptomais, kad, jei prireiktų, galėtų ateiti su tikrais.

Melissos išmoktų simuliuoti ligų sąrašas itin ilgas. Šiame asortimente buvo insultas, išsėtinė sklerozė, Guillain–Barré sindromas (autoimuninė liga, pasireiškianti nervų uždegimais, paralyžiumi ir jautrumo sutrikimais), epilepsija, psichozė, šizofrenija ir asmenybės susidvejinimas. Kartais, vaizduodama fizinį susirgimą ir suprasdama, kad jos apgaulė tuoj išaiškės, Melissa pridėdavo psichiatrinius simptomus, ir tada ją perkeldavo kitiems gydytojams. Gebėjimas mulkinti gydytojus moteriai teikdavo pasitenkinimo ir viršenybės jausmą, pakeldavo į vieną lygį su patyrusiais profesionalais. Tik po intensyvios psichoterapijos kurso ji sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą.

Nellie

Nellie tvirtina, kad vaikystėje patyrė seksualinę prievartą ir prievartautojai tik sergančią palikdavo ją ramybėje. Tad, ji pradėjo sukelti sau cheminius nudegimus orkaičių valymo priemone nuodytis sulčių ir valymo priemonių kokteiliais. 18-os pakliuvusi į automobilių avariją ir išvydusi, kiek rūpesčio gauna tokios būsenos žmogus, ji ėmė ieškoti būdų, kaip sau pakenkti, kad pakliūtų į ligoninę. Nellie valgė fekalijas, siekdama sukelti sau infekciją, žalojosi lyties organus, stovėjo šaltyje, kol nušaldavo, siekdama gauti nukreipimą nuodugnesniems tyrimams, lašindavo kraują į šlapimo analizės mėginius.

Per keletą metų ji gulėjo ligoninėje 30–40 kartų, patyrė begales operacijų ir diagnostinių procedūrų, gavo šimtus medikamentų receptų. Nellie kelis kartus buvo pašalinta iš universiteto, o jos sąskaita už medicininę priežiūrą viršijo $400 tūkstančių, dėl to jai teko bankrutuoti. Galiausiai moteris gavo traumą visam gyvenimui: susileidus į šlapimo pūslę vamzdžių valymo skysčio, jai atliko cistektomiją, ir likusį gyvenimą Nellie vaikščios su prie kūno pritvirtintu šlapimo surinktuvu – priminimu, ką gali sukelti apgavystė.

Tačiau tai jos nesustabdė, ir kartą, įsišvirkštusi fekalijų į veną, Nellie pateko į reanimaciją, ištikta sepsio. Tik tada moteris išsigando, kad gali mirti ir kreipėsi į psichiatrą. Terapija padėjo.

Helen

Į internetinę paramos grupę Helen kreipėsi dėl realaus simptomo – aštraus pilvo skausmo. Sulaukusi interneto naudotojų patarimų ir pagalbos, moteris ėjo toliau: užsiregistravo grupėje kaip nauja vartotoja Isabelle ir pranešė liūdną naujieną: Helen ištiko koma. Bendruomenės nariai vėl išreiškė užuojautą ir linkėjo pasveikti. Tuo tarpu Isabelle blogos naujienos neišseko: Helen 4 stadijos skrandžio vėžys, ir jai nedaug beliko gyventi. Paskui internete atsirado Helen „vaikinas“ Justinas, kuris sukūrė grupę apie jos sveikatos būklę, ir kur pasirodė žinia apie jos mirtį. Interneto bendruomenė gedėjo. Netrukus tragiškai „mirė“ ir Justinas, tad Helen teko į sceną išvesti du naujus personažus – jaunuolio tėvus, kad istorija tęstųsi. Visa tai truko maždaug metus.

Feldmano nuomone, nors tokie pacientai kaip Helen, valiklių negeria ir šizofrenijos nesimuliuoja, jų elgesys nėra nekenksmingas. Siekdami patraukti nepažįstamų žmonių dėmesį, jie traumuoja pasakojimais tuos, kas reaguoja į juos jautriausiai – tikrai sergančiuosius. Kai melas paaiškėja, realūs pacientai supranta tuščiai švaistę laiką ir užuojautą, ir tai juos smarkiai skaudina.

Po apsimetinėjimo metų, Helen internete perskaitė apie Miunhauzeno sindromą ir pareiškė ją užjautusiems grupės dalyviams, kad išsigalvojo savo mirtį, siekdama sulaukti užuojautos. Po psichoterapijos kurso ji atidarė nuosavą kepyklą ir pardavinėja konditerijos gaminius internetu.