Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Alabamos universiteto psichiatrijos profesorius Marcas Feldmanas jau daugiau nei ketvirtį amžiaus tiria apsimestines ligas. Per šį laiką jis tapo vienu iš geriausių Miunhauzeno sindromo – sutrikimo, kai žmogus, siekdamas aplinkinių dėmesio, simuliuoja, perdeda ar tyčia sukelia ligos simptomus – specialistų. Pas jį patenkančių žmonių istorijos ir gudrybės, kurių jie griebiasi, siekdami rūpesčio, šokiruoja. „Nuobodu praktiškai nebūna“, – sako Feldmanas apie savo darbą. Įdomiausius savo praktikos atvejus jis papasakojo Nautilus. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Miunhauzeno sindromas iki šiol menkai ištirtas. Pirmą kartą jį aprašė Richardas Asheris 1951 metais. Sutrikimą jis pavadino barono Miunhauzeno garbei, mat šį sindromą patiriančių pacientų istorijos irgi kupinos dramos ir išmonių. Dabar Miunhauzeno sindromas dažniau vadinamas simuliaciniu sutrikimu. Jį reikėtų skirti nuo hipochondrijos: hipochondrikai iš tiesų tiki sergą, o „Miunhauzenai“ kuo puikiausiai supranta savo kančias simuliuojantys.
Klivlendo klinikos (JAV) vertinimu, iš besikreipiančių į ligoninę, maždaug 1% pacientų apsimetinėja. Tai atrodo nedaug, tačiau tai reiškia šimtus tūkstančių atvejų vien JAV. Realus skaičius žmonių, kenčiančių nuo simuliacinio sutrikimo, tikriausiai daug didesnis, nes ne visi gydytojai greitai atpažįsta apgaulę, ypač, jei pacientas keliauja nuo vieno specialisto pas kitą, kaip tai dažnai daro simuliantai. Dabar, dėl interneto įtakos, turinčių Miunhauzeno sindromą gali būti daugiau, nei bet kada anksčiau. Juk jeigu anksčiau apsimetėliui reikėjo tyrinėti simptomus, išmokti juos padirbinėti ir eiti į ligoninę, dabar galima skųstis internetinėms pagalbos tarnyboms, nė nepakylant nuo sofos. Miunhauzeno sindromą turintys pacientai dažnai griebiasi neįtikėtinų priemonių: užkrečia patys save, sutinka, kad jiems būtų atliktos pavojingos operacijos. Paprastai jiems atrodo, kad tai vienintelis būdas iš aplinkinių sulaukti dėmesio, sako psichiatras Gregory P. Yates iš Londono King's koledžo. Dažniausiai toks įsitikinimas randasi dėl depresijos ar vaikystėje patirtų traumų. Tokiems žmonėms išties būtina pagalba, tik ne dėl to, kuo jie skundžiasi. WendyKartą Wendy Scott atsibodo tvarkytojos darbas viešbutyje. Darbas neteikė džiaugsmo, o kolegos ją ignoravo. Ji prisiminė vienintelį malonų per daugelį metų patirtą išgyvenimą – kai būdama 16-os, pakliuvo į ligoninę dėl apendicito: „Pirmą kartą manęs kažkas paklausė, kaip jaučiuosi“. Siekdama išvengti eilinės dienos darbe, Wendy apsimetė, kad jai skauda pilvą, ir nuvyko į ligoninę. Medicinos personalo rodomas rūpestis ir dėmesys moteriai taip patiko, kad per kitus 12 metų ji nutolo nuo šeimos, iš esmės tapo bename ir pradėjo keliauti iš ligoninės į ligoninę savo gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, o paskui ir užsienyje. Nerimaujantys gydytojai siūlė diagnostines operacijas; Wendy sutikdavo. Iš viso ji ištvėrė 42 operacijas, dėl kurių jai prasidėjo tikri sveikatos sutrikimai – kartais dėl to, kad ji pabėgdavo iš ligoninės, dar nesugijus siūlėms. Remiantis jos pačios skaičiavimais, moteris 800 kartų pabuvojo 650 ligoninių D. Britanijoje, Skandinavijoje ir Europoje. Tikrųjų Wendy'ės problemų – nelaimingos vaikystės ir patėvio seksualinės prievartos traumų – niekas nesprendė. Po vienos nereikalingos operacijos Wendy'ei įvyko uždegimas, kuris jos vos nenužudė, – tik tada ji nusprendė baigti meluoti. Ji pateko į benamių prieglaudą, įsigijo kačiuką, paskui dar kačių ir šunų, rado darbą Londono zoologijos sode. Tačiau, kai po 20 metų jai išties ėmė skaudėti pilvą, D.Britanijoje jai atsisakė padėti – už simuliaciją ji buvo atsidūrusi ligoninės juodajame sąraše. Po tyrimų JAV, Wendy'ei buvo nustatytas užleistas storosios žarnos vėžys; nepaisant taikytos chemoterapijos, po kelių mėnesių ji mirė. LutherLengva mokinuko Lutherio astma rimtai paaštrėjo: jam kasdien teko naudoti steroidus, palikti mokyklą ir mokytis namuose, nes tėvai nežinojo, kad vaikui vyks kitas priepuolis ir ar jam bus sugebės suteikti pagalbą. Tris keturis kartus per savaitę „greitoji“ veždavo jį ligoninėn. Kartą, Lutheriui su motina skrendant lėktuvu į Denverį, pas garsų astmos specialistą konsultacijos, jaunuoliui įvyko priepuolis. Inhaliatorius nepadėjo, jis duso, lūpos mėlo, ir ekipažas pusiaukelėje lėktuvą nutupdė, kad Lutheris būtų skubiai nugabentas į ligoninę. Po to jaunuolis prisipažino: jo astma, kaip ir dusulio priepuoliai bei alpimai – viskas buvo simuliacija. Netgi mėlstančias mirštančiojo lūpas jis suklastojo, ištepęs jas mėlynų akių šešėlių kosmetika. Kaip aiškina Feldmanas, tokio elgesio priežastis buvo konkurencija su labai sėkmingu tėvu dėl motinos dėmesio, o taip pat depresija dėl suvokto savo homoseksualumo. Vartodamas steroidus, Lutheris iš mielo, liekno vaiko virto nutukusiu ir kamuojamu sunkios aknės žmogumi. Prisipažinęs dėl melo, jaunuolis suvokė, kad bandymai patraukti dėmesį draugus iš tiesų atstumia. „Liga – tavo draugas, tavo meilužis, tavo priešas, tavo motina, ji tavo viskas. Tik nusisukęs nuo jos, sugebėjau susirasti tikrų draugų“, – sako Lutheris. Melissa11 metų Melissa pradėjo simuliuoti alpimą – jie atitraukdavo ją nuo namų darbų. Vėliau, gimus pirmajam vaikui, 24 metų moteriai prasidėjo sunki pogimdyminė depresija, lydima suicidinių minčių ir haliucinacijų. Melissa atsidūrė psichiatrijos skyriuje ir ten pasijuto gerai – ligoninė gelbėjo nuo būtinybės būti motina, „tai priminė svajonę“. Atsiminusi savo alpimo praktiką, Melissa įsikūrė ligoninės bibliotekoje – ten ji skaitė apie psichikos ligas ir jų simptomus, vertindama, kuriuos iš jų galėtų pakartoti. Ji išmoko šlapintis „priepuolių“ metu ir sulaikyti refleksus, būdama „paralyžiuota“. Kartą, susitikusi sergantįjį šizofrenija, ji pasistengė įsiminė ir kopijavo jo elgesį ir nenuoseklią kalbą.
|