Greičiausią gyvūną žinote, bet ar žinote, kas yra ištvermingiausi bėgikai?

Pagalvoję apie bėgimą, tikriausiai įsivaizduojate gepardą, besivejantį antilopę, ar žirgą, skriejantį hipodrome, o gal liūtą, besivaikantį savo auką džiunglėse. Mažai kas pagalvotų apie žmogų. Tačiau egzistuoja didžiulis skirtumas tarp greito bėgimo, kuris reikalauja milžiniškos jėgos, ir ilgų nuotolių bėgimo, kuris reikalauja ilgo ir besikartojančio raumenų susitraukinėjimo fizinio streso sąlygomis.

Gepardai ir liūtai gali bėgti didžiuliu greičiu, tačiau jų raumenys ima sparčiai gaminti pieno rūgštį, todėl po greito bėgimo jie turi gana ilgai ilsėtis. Pieno rūgštis yra medžiaga, kuri sukelia skausmą. Palyginimui, žmogaus kūnas yra itin našus bėgant ilgus nuotolius. Nors žmonės negali pasigirti dideliu maksimaliu greičiu, mūsų raumenys gali pakelti ilgalaikį fizinį stresą, dėl to nedideliu greičiu galime bėgti valandų valandas.

Antropologai mano, kad pirmykščiai žmonės medžiodavo gyvūnus juos sekdami ir mėgindami išvarginti savo auką, o ne vaikydamiesi ir mėgindami ją užpulti. Mūsų raumenų struktūra šią teoriją pagrindžia. Gyvūnai perteklinės šilumos atsikrato alsuodami, tačiau to negali daryti bėgimo metu. Norėdami sumedžioti gyvūną, mūsų protėviai neprivalėjo greitai bėgti.

Jiems pakako juos sekti labai ilgą laiką ir vis mažinti atstumą iki jų. Auka galiausiai pavargdavo, dėl to žmonės priartėdavo reikiamu atstumu ir galėdavo pulti. Tai būdavo ypatingai efektyvu karštyje. Dėl ilgo bėgimo pakilusi temperatūra gali tiesiogine to žodžio prasme iškepinti gyvūno smegenis.

Tuo metu žmonės turi gerai išvystytą vėsinimo sistemą – prakaitavimą, kuris reguliuoja mūsų kūno temperatūrą. Prakaitui garuojant, šiluma išspinduliuojama į aplinką. Profesorius D.Libermanas teigia, kad žmogus gali bėgti tokiomis sąlygomis, kokiomis negali nei vienas šios planetos sutvėrimas.

Tai patvirtina skirtingi žmonių gyvenimo būdai – nuo elnių medžioklės kepinančioje Afrikos saulėje iki briedžių medžioklės stingdančioje Sibiro taigoje. Žinoma, ilgainiui žmogaus kūnai išvystė kitus organus, kurie padėjo išgyventi, pavyzdžiui, smegenis, todėl gebėjimas bėgti ilgus nuotolius buvo prislopintas. Tačiau gebėjimo bėgti ilgus nuotolius mes nepraradome. Žmogui tereikia dažnai treniruotis ir bėgti ilgus atstumus, taip, kaip darė mūsų protėviai, kasdien eidami į medžioklę.