Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Žmogaus laiko suvokimas yra labai sudėtinga ir mokslininkus labai dominanti tema. Kodėl mums atrodo, kad kartais laikas slenka, o kartais prabėga akimirksniu, mokslo naujienų portale livescience.com aptaria sociologijos profesorius, mokslų daktaras Michaelas Flaherty. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Laiko suvokimas – nėra įgimtas įgūdis, todėl kiekvienas iš mūsų nuo pat kūdikystės mokomės sinchronizuoti ir koordinuoti savo elgesį pagal tai, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, kūdikiai, neturėdami šio įgūdžio, dėmesio reikalauja visą parą – ir dieną, ir naktį, aukštyn kojom apversdami įprastą savo tėvų ir motinų dienotvarkę. O štai keliaudami galimybę pasijusti vienaip ar kitaip išmušti iš vėžių turime visi, nesvarbu, ar tai įvyksta todėl, kad tenka persukti laikrodžius, ar todėl, kad kai kuriose šalyse tiesiog kitaip organizuojamas laikas (pavyzdžiui, siesta Ispanijoje). Laiko suvokimui tirti mokslininkai kūrė įdomius eksperimentus - pavyzdžiui, vienas žmogus kelis mėnesius praleido urve be laikrodžio ir dienos šviesos. Pamažu mes visi – įskaitant kūdikius – sugebame puikiai prisitaikyti prie laiko. Tereikia perprasti nusistovėjusią standartinių laiko vienetų sistemą, t. y. išmokti pajusti ryšį tarp minučių, valandų ir savaitės dienų. Vis dėlto, net ir suprasdami šį ryšį, laiko tėkmę suvokiame labai skirtingai – kartais laikas teka, slenka, eina, o kartais bėga, pralekia ar net prašvilpia. Kelios minutės gali tapti amžinybe, jei laukiame žalio šviesoforo signalo, tačiau kartais būna sunku suvokti, kad jau ir metai eina link pabaigos. Laiko tėkmės suvokimo įvairovę straipsnio autorius M. Flaherty sako nagrinėjantis daugiau kaip 30 metų. Šiuo klausimu jis teigia susidomėjęs dar studijų Ilinojaus universitete (JAV) laikais. M. Flaherty prisimena, kaip sykį per paskaitą dėstytojas studentams rodė vaizdo įrašą, kuriame vienas amerikietiškojo futbolo komandos puolėjas aiškino, esą per varžybas jam dažnai atrodo, tarsi visi kiti žaidėjai judėtų sulėtintai. Kas lemia tokį keistą suvokimą? Nuo ko tai priklauso? Kai laikas slenka: paradoksasPradėjęs analizuoti laiko suvokimo įvairovę nulemiančius veiksnius, autorius teigia visų pirma apklausęs šimtus įvairiausių profesijų žmonių, kurie galėjo įvardyti tokius gyvenimo epizodus, kai laikas, jų požiūriu, ėjo labai lėtai. Aplinkybės, pasak jo, buvusios labai įvairios, tačiau visas jas galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirmiausia, tai arba intensyvus skausmas, pavyzdžiui, kankinimų, arba stiprus malonumas, pavyzdžiui, orgazmas. Toliau – smurtas arba pavojus. Pavyzdžiui, kariams dažnai atrodo, kad vykstant mūšiui laikas sulėtėja. Bene labiausiai daugeliui pažįstama situacija – laukimas arba nuobodžiavimas. Kraštutinis šios situacijos variantas – kalinimas vienutėje. Tačiau ir tie, kurie dirba už prekystalio ir ilgai nesulaukia nė vieno kliento, patiria labai panašius pojūčius. Laiko tėkmė suvokiama kitaip ir smarkiai susikoncentravus arba medituojant. Pavyzdžiui, sportininkams laikas paprastai sulėtėja, kai jie atsiduria visiško susitelkimo būsenoje. Panašiai žmogus jaučiasi ir medituodamas. Žmogus pajunta laiką bėgant lėčiau nei įprastai ir tada, kai yra sukrėstas, priblokštas arba bando „suvirškinti“ naują informaciją, pavyzdžiui, mokydamasis naujo, daug pastangų reikalaujančio įgūdžio arba vykdamas atostogų į tolimą egzotišką vietovę. Pasak M. Flaherty, paradoksalu yra tai, kad laiko sulėtėjimą pajuntame tada, kai arba nevyksta nieko, arba vyksta kas nors itin intensyvaus. Kitaip tariant, kai padėtis yra gerokai sudėtingesnė arba daug paprastesnė, negu įprasta. Kaip tai paaiškinti? Paaiškinti šį paradoksą galima aplinkybių, kuriose atsiduriame, neįprastumu. Tokioms neįprastoms aplinkybėms visada skiriame daugiau dėmesio, o tai savo ruožtu padidina patyrimo intensyvumą per standartinį laiko vienetą, ir būtent todėl tokiais atvejais atrodo, kad laikas eina lėčiau. Kai laikas lekiaAtitinkamai pastebėta, kad laikas bėga greičiau tada, kai patyrimo intensyvumas per standartinį laiko vienetą yra mažesnis, negu įprasta. Dažnai spartesnį laiko tėkmės pojūtį patiriame prisimindami visiškai „šviežią“ arba tolimą praeitį. M. Flaherty išskiria dvi bendro pobūdžio sąlygas, kuriomis, kaip mums atrodo, laiko tėkmė paspartėja. Pirma, tai rutininės užduotys. Kol dar tik mokomės atlikti tam tikrą užduotį, savo pastangoms skiriame visą dėmesį. Tačiau kai įgundame, tą pačią užduotį galime atlikti beveik negalvodami apie tai, ką darome. Kad laikas tarsi dingsta, patiriame, pavyzdžiui, automobiliu iš darbo važiuodami namo įprastu maršrutu. Dar autorius siūlo prisiminti įtemptą darbo dieną. Darbo daug, tačiau nieko naujo – visos užduotys, kurias reikia atlikti, yra rutininės, nes jas atliekame nuolat, diena iš dienos. Kadangi dirbame praktiškai negalvodami, į kiekvieną standartinį laiko vienetą sutalpiname labai nedaug įsimintinos patirties. Unikalaus patyrimo „tankumas“ tokiu atveju – labai mažas. Tokios darbo dienos pabaigoje jaučiamės taip, tarsi laikas būtų prabėgęs nepastebimai. Būname maloniai nustebę, kai pažvelgus į laikrodį paaiškėja, kad jau laikas namo. Antroji priežastis, dėl kurios mums atrodo, kad laikas bėga greičiau, yra epizodinės atminties spragos. Tai yra normalu, ir su tuo mes visi susiduriame nuolat, aiškina M. Flaherty. Prisiminimai apie mūsų dieną užpildančius rutininius įvykius laikui bėgant išblėsta. Ką veikėte praėjusio mėnesio 17-ą dieną? Jei tądien nieko išskirtinio neįvyko, tikriausiai būsite apskritai pamiršę tą dieną. Vis dėlto visos šios situacijos yra nukrypimai nuo normos. Kaip teigia autorius, gyvenant įprastu ritmu, mums neturėtų atrodyti, nei kad laikas slenka lėtai, nei kad bėga greitai. Įprastomis sąlygomis 10 minučių ir praeina kaip 10 minučių. Galime susitarti su kuo nors susitikti po 10 minučių ir net be laikrodžio būti visiškai punktualūs. Taip yra todėl, kad patirtį gebame įvertinti ir išreikšti standartiniais laiko vienetais ir atvirkščiai. |