Vyksta moteriškumo transformacija: dailosios lyties atstovės nebenori būti gražiais vyrų priedais

Natūralus moteriškumas tampa vertingas. Tai stiprios vidinės moterų transformacijos“, – sako psichologė, geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė.

– Gal ši tendencija – tai pavėlavęs atgarsis europinio visuomenės pokyčio, kuris vyko prieš 7–10 metų? Sunku juk prieštarauti tam, kad skandinavų moterų emancipacija nutrynė kai kuriuos jų moteriškumo požymius.

– Man skandinavų moterys nėra nemoteriškos, jos tokios autentiškos, arčiau gamtos, su nedažytais plaukais, šukuosenomis kaip gamta sukūrė. Aš susidūriu su moterimis, kurios taip daro ir Lietuvoje. Jos transformuojasi iš tokių, kurios buvo labai save prižiūrinčios, sekančios madas, besidažančios ir vaikštančios tik su aukštakulniais ir sijonais.

Dabar jos mėgsta vaikščioti basomis po rasotą žolę. Nebesidažo plaukų, jų nebekerpa, nes mano, kad ne šiaip sau auga plaukai, jie kažkokią paskirtį turi, tai yra energetika. Nenoriu nukeliauti į mistines, bioenergetines analizes, bet tiesiog stebiu, kodėl taip vyksta ir kodėl žmonės taip renkasi. Mano išvada, kad daugelis moterų pradeda suvokti, jog procesas, kuris vyko daugelį metų, kai mes bandėm pasivyti vyrus, susilyginti su jais, tai buvo judėjimas ne ta linkme, kuria mes turėjome keliauti.

Mes turime eiti ne link materialių dalykų, galvoti ne apie išvaizdą, įvaizdį ir tai, kaip mes atrodome, o apie esmę. Apie tai, kas mes esame, ką mes jaučiame, ką galvojame. Pradėjus judėti tokia linkme – vyksta vidinės transformacijos. Aš kalbu apie mąstymo pokyčius, kai suvokiama, jog moteris visų pirma yra motina, kuri turi duoti kažką savo vaikams: šilumą, buvimą kartu, prisiglaudimą – tai visiška priešingybė karjeristei, kuri su aukštakulniais eina per vyrų galvas.

Ši tendencija byloja apie sugrįžimą prie autentiškesnių šaknų. Tokio tipo moterys mieliau renkasi rankų darbo papuošalus, iš natūralių medžiagų, kad juos gaminant būtų naudojama mažiau chemijos ir mažiau technologijos.

Analizuodama tą temą aš supratau, kad tos skandinaviško tipo moterys, kurios, mūsų akimis, atrodo nelabai gražios ir nelabai moteriškos, jos kita prasme moteriškos. Jeigu žiūrėtume kažkokius senovinius totemus, kurie reiškia vaisingumą, moteriškumą, mes nematome pavaizduotų šiuolaikinių idealų – grakščių, lieknų, su išpūstomis krūtimis.

Mes matome ten ilgais plaukais, pilvotas moteris su nutįsusiomis krūtimis, dideliais užpakaliais – nieko gražaus šiuolaikinio žmogaus akimis. Bet tai yra simbolis apie esmę, kas yra svarbu moteriai, kad būtų išlaikyta moteriška esybė.

– Gal ta vidinė transformacija nutinka visoms moterims, pasiekus tam tikrą amžių?

– Tai nėra amžinis pokytis, tai suvokimo tendencija, kuri ateina anksčiau nei senatvė. Man tenka stebėti tokias transformacijas išgyvenusias moteris, kurioms apie 40 metų. Aukštakulniai, raudoni nagai – jaunos, veiklios moters suvokime yra moteriškumo išraiška. Paskui ji užauga, subręsta, suvokia, kad ne tai svarbiausia. 25–30 m. amžiaus tarpsnio moterys jau irgi stebima tokia tendencija, jos jau keliauja tuo keliu, jų moteriškumas yra visiškai kitoks.

Moterys protingėja – tai gera tendencija. Sakyčiau, vyksta savotiška moteriškumo ekologija. Esmė – nebe patikti vyrui, sugundyti jį, o būti jo priešingybe. Kad vyras yra jėga, valdžia, moteris – meilė, šiluma, švelnumas. Būti papildančia visumos dalimi. Mano daugelis kolegų jau sako, kad jeigu anksčiau moteris valdė noras kilti karjeros laiptais ir uždirbti daugiau už vyrą, važinėti didesne mašina, tai dabar daugiau moterų sako, kad norėtų gyventi paprastai, kepti duoną, auginti vaikus, ravėti darželį, eiti pasivaikščioti.

Manau, kad šis reiškinys dar nepasiekė kritinės masės, tačiau daugėja moterų, paliekančių savo verslą ir grįžtančių į šeimą. Tos moterys, apie kurias aš kalbu, jos nepraranda noro puoštis. Jos puošiasi, bet ne prieš vyrus ir visuomenę. Puošiasi, kad sau atrodytų gražios. Grožis – tai vidiniai dalykai. Jų moteriškumas transliuojamas kitaip, ne per dažytus plaukus ir nagus. Didesne puošmena tampa šypsena, švelni intonacija, ramus elgesys, sugebėjimas žaisti su vaikais, sugebėjimas išklausyti, nuoširdžiai mylėti. Apie tokią transformaciją kalbu.

– Ką ši tendencija sako apie visuomenę, jos psichinę sveikatą?

– Tai yra grįžimas prie tikro moteriškumo, prie moters paskirties, gamtos nulemtų dalykų, kam ji skirta ir ką ji turi nuveikti. Prie moters, kuri kūrena šeimos židinį: augina vaikus, šildo sugrįžusį vyrą. Dabar dažniausia šiuolaikinėse šeimose nėra, kas kūrena tą židinį ir kas ten šildo.

Abu parbėgę iš medžioklės susineša grobį, pasididžiuoja, kas daugiau uždirbo, kas gražiau kažką padarė, ir vėl išsiskirsto. Ir vaikai kaip Maugliai, vieniši vilkiukai auga, nematydami nei tėčio, nei mamos. Manau, moters sugrižimas prie tikro moteriškumo transformuos ir mūsų šeimą, kuri, deja, jau nebėra tokia stabili struktūra.

– Bet gal moteris nori ne vien tik židinį nuo ryto iki vakaro kūrenti?

– Aš nekalbu apie tai, kad reikia suprimityvinti moterį, vėl padaryti ją tamsią, neapsiskaičiusią, neišprususią, nereikia iš jos nieko atimti. Tai ne grįžimas atgal, tai suvokimas, kad reikia imti gerąją patirtį, aplipdyti ją šiuolaikinėmis realijomis ir su kita kokybe judėti į moteriškumą. Nesiūlau grįžti prie vaidilučių.