Fermentai nuolat reikalingi žmogui kaip vanduo ir oras: kas tai yra sisteminė enzimoterapija ir kaip ji didina ilgaamžiškumą (Video)

Vienas pagrindinių medicininės enzimologijos skyrių yra enzimoterapija (enzimoterapija - enzymotherapia; enzimai + terapija; sin. gydymas fermentais). Ypatingą gydytojų dėmesį traukia nauja intensyviai besivystanti enzimoterapijos kryptis – sisteminė enzimoterapija.

Ši naujoviška farmakoterapinė technologija, pagrįsta polifermentinių gydomųjų preparatų naudojimu, tampa viena iš pagrindinių žmogaus sveikatos atstatymo ir apsaugos krypčių. Žvelgiant atgal į neilgą sisteminės enzimoterapijos istoriją, analizuojant jos dabartį ir žiūrint į ateitį, galima užtikrintai pasakyti, kad XXI amžius bus sisteminės enzimoterapijos amžiumi medicinoje.

Esant ligoms ir įvairiems patogeniniams faktoriams, griaunantiems enzimų “simfoniją” ląstelėse ir organizmo audiniuose, sisteminės enzimoterapijos pagalba pasiseka subalansuoti fermentų “ansamblių” darbą, normalizuoti metabolinius procesus ir palengvinti kelią į pasveikimą. Daugelis žinomų gydytojų mano, kad, šiuolaikinė sisteminė enzimoterapija – tai raktas pasiekti metabolizmo harmoniją ir sveikatą.

Sisteminė enzimoterapija susiformavo fundamentaliųjų mokslų ir praktinės medicinos sandūroje, kaip bendro biologinio mokymo apie fermentus, biochemijos, molekulinės biologijos ir biotechnologijų pasiekimų vystymo rezultatas. Pirmą kartą apie ją, kaip apie naują gydymo metodą, prakalbo 30-aisiais XX amžiaus metais.

Būtent tada vokiečių kilmės amerikiečių mokslininkas profesorius Маksas Volfas pagrindė įvairių susirgimų gydymo galimybę tikslingai sudarytų hidrolizinių augalinės ir gyvulinės kilmės fermentų mišinių, turinčių įvairią substratinę specifiką, pagalba. Jis parodė, kad stambios baltyminės enzimų molekulės sugeba įsisiurbti iš plonojo žarnyno spindžio į kraują nepakitusiame pavidale.

Jo išvados buvo patvirtintos tolesniais subtiliais biocheminiais tyrimais, parodančiais pakankamai aukštą prasiskverbimo ir molekulinės masės išsaugojimo lygį, hidrolitinio ir specifinio hidrolazių, įeinančių į gydomųjų polifermentinių preparatų sudėtį, aktyvumo.

„Enzimai nuolat reikalingi žmogui kaip vanduo ir oras, ir jeigu enzimų lygis organizme pakankamas sveikatos pusiausvyros palaikymui, žmogus mažiau serga ir ilgiau gyvena.“

prof. Maksas Volfas
sisteminės enzimoterapijos metodų kūrėjas

Makso Volfo bendražygiui profesoriui Karlui Ransbergui priklauso pagrindinis nuopelnas dėl sisteminės enzimoterapijos įdiegimo į klinikinę praktiką.

XX a. 50 – ųjų metų pabaigoje jam vadovaujant pirmą kartą pasaulyje pasisekė įgyvendinti pramoninę polifermentinių preparatų sisteminei enzimoterapijai gamybą. Rezultate pradėjo vystytis nauja pramoninės biotechnologijos šaka – inžinerinė enzimologija, pagrįsta stabilizuotų enzimų mišinių tabletine forma konstravimu ir gamyba.

Artėjant 90 - iesiems metams buvo sukurta visa eilė originalių enziminių preparatų, kuriuos gaminant buvo naudojamos unikalios technologijos.

Polienzimų preparatų veikimo įvairovė - priešuždegiminė, antiedeminė, fibrinolizinė, imunomoduliacinė, antialerginė, antrinė analgezuojanti ir kt. – leidžia naudoti juos kompleksiškai gydant platų susirgimų spektrą. Prasiskverbdami iš kraujagyslių sistemos į pakenkimo zoną (uždegimo), darydami įtaką subtiliems biocheminiams procesams, aktyvuodami ląstelių ir audinių atsistatymą, enzimai natūraliu būdu aktyvuoja reparacijos procesus, atstato homeostazę ir padeda organizmui susidoroti su liga, tuo pačiu metu apsaugodami jį nuo šalutinio vaistinių preparatų poveikio.

Sisteminė enzimoterapija veržliai įsibrauna į įvairias medicinos sritis, atverdama naujas pagrindinių socialiai reikšmingų ligų efektyvesnio gydymo galimybes ir unikalų požiūrį į ilgaamžiškumo biologinių pagrindų supratimą.

Sisteminės enzimoterapijos derinys su tradiciniais gydymo metodais iš esmės padidina šiuolaikinės farmakoterapijos efektyvumą. Įrodyta, kad sisteminės enzimoterapijos preparatai padidina antibakterinių preparatų pagrindinių farmokologinių grupių efektyvumą: penicilinų, aminoglikozidų, makrolidų, tetraciklinų, fluorokvinolonų ir kt. Proteolitiniai enzimai palengvina antibiotikų prasiskverbimą į audinius, ypač į sunkiai pasiekiamus uždegimo židinius, padidindami terapinį antibiotikų efektyvumą, sumažindami jų toksiškumą ir šalutinių poveikių dažnumą.

Enzimų preparatų naudojimas esant širdies – kraujagyslių susirgimams pagerina ligonių būklę, mažina kraujagyslių katastrofų riziką – trombozių, infarktų ir insultų.

Šiandien sisteminė enzimoterapija savo arsenale turi patikimus preparatus ir 40-ties metų teigiamą patirtį juos naudojant plačiam susirgimų spektrui gydyti.

Enzimų pagalba galima nutraukti ligos progresavimą pradinėje stadijoje, kada dar pilnai nepasireiškė aiškūs klinikiniai simptomai.

Enzimai sėkmingai naudojami esant sudėtingiems susirgimams, sunkiai pasiduodantiems gydymui, kuomet nepakanka įprastų terapijos metodų. Jie tapo nepakeičiamu preparatu reabilitacijos ir sveikatos atstatymo stadijoje, mažinant medikamentinę apkrovą. Kaip jau buvo pažymėta, gydomasis enziminių preparatų efektas realizuojamas įtakojant uždegiminį procesą, imunitetą, kraujagyslių-trombocitų homeostazę ir t. t.

Kalbant vaizdingai, juos galima įsivaizduoti kraujagyslių, bronchų-alveolių medžio, sąnarių ir kt. “valytojo” vaidmenyje. Kaip dantų šepetėlis valo dantis, taip hidrolazės valo ir sutvarko visą organizmo drenažo ir kraujotakos sistemą.

Būtent todėl tokie svarbūs sveikatinančios enzimoterapijos reguliarūs profilaktiniai kursai. Neatsitiktinai sisteminę enzimoterapiją pradėjo rekomenduoti sanatorijose, profilaktoriumuose ir pensionatuose su tikslu normalizuoti ir pagreitinti apykaitos procesus, atstatyti, sumažinti komplikacijų riziką po ligos ir operacijos.

Sisteminė enzimoterapija glaudžiai susijusi su daugeliu medicinos ir biologijos sričių. Jos tolimesnio praktinio pritaikymo perspektyvos žymiai platesnės, nei šiandien dienai yra pasiekta. Jas galima atsekti pagal daugelį naujų krypčių. Jau dabar metodas naudojamas kaip vienas iš pagrindų buster – terapijos (sustiprinimo terapija) ir servis- terapijos (palaikymo terapija), kurios įgauna vis platesnį pritaikymą klinikinėje praktikoje, pavyzdžiui, esant antibakteriniam urogenitalinių infekcijų, tuberkuliozės gydymui ir kt.