Labiausiai gydytojus erzinantis pacientų įprotis: „blogiausia, kad Lietuvoje tai sparčiai populiarėja“

Taip LRT RADIJUI sako skubiosios pagalbos gydytojas rezidentas Andrius Černauskas. Pasak Vilniaus universiteto profesorės ir sveikatos psichologės Laimos Bulotaitės, Lietuvos gyventojų medicininis raštingumas gana žemas, prie to prisideda ir tai, kad gydytojai nemoka bendrauti, vartoja daug medicininių terminų.

Svarbus medicininis raštingumas

Natūralu, kad žmonės domisi sveikata, sako L. Bulotaitė. Kaip tikina ji, nuėjus pas gydytoją, šis ne visada turi pakankamai laiko mus išklausyti, o ir ne visi žmonės eina pas gydytoją: „Kol simptomai nėra ryškūs, natūralu, kad informacijos ieškoma internete – norisi nusiraminti, daugiau sužinoti, pasitikrinti, kad vėliau gydytojas nepasakytų, jog be reikalo eita.“

Anot L. Bulotaitės, galima sakyti, kad vyrauja didelė žinių stoka. „Pastaruoju metu naudojamas terminas „medicininis raštingumas“. Lietuvos gyventojų medicininis raštingumas, palyginti su kitomis šalimis, gana žemas. Tai reiškia, kad žmonės nelabai supranta informaciją, kuri jiems pateikiama, negali pasinaudoti suteikiamomis galimybėmis sveikatos priežiūros sistemoje“, – aiškina pašnekovė.

Dėl tokios situacijos, kaip sako L. Bulotaitė, atsakingi ir patys gydytojai: „Jie nėra mokomi, kaip įprasta kalba komunikuoti, vartoja labai daug medicininių terminų, kurių žmonės nesupranta. Diagnozė ar ligos eiga nusakoma tam tikrais terminais, dėl to žmogus susinervina dar labiau. Natūralu, kad jis bando internete ieškoti informacijos. Ten jis gali pasitikslinti, gali aiškintis kad ir visą valandą. Gydytojas į tuos klausimus per 10 minučių juk neatsakys.“

Trūksta oficialios interneto svetainės

Tai, kad žmonės ieško informacijos, pasak L. Bulotaitės, yra gerai. Problema yra tai, kad nėra oficialaus puslapio, kuriame žmogus galėtų ieškoti tos informacijos. „Dėl to suprantu ir gydytojus, kurie pyksta, kai žmogus pasisemia informacijos internetinėse mamyčių svetainėse, tinklaraščiuose ir pan.“, – sako specialistė.

Pašnekovės manymu, padėtį pagerintų oficiali interneto svetainė: „Jei būtų vieta internete, į kurią galėtų užsukti turintys abejonių dėl simptomų ar ligų, ten jie galėtų paskaityti apie ligą ir užduoti klausimus raštu, būtų sutaupyta laiko. Tuo, kad žmonės ieško informacijos, medikai turėtų džiaugtis, taip taupomas jų laikas.“

Paklausta, ar žmonės tik dar labiau nesusijaudina paskaitę apie ligos simptomus, L. Bulotaitė tikina, kad hipochondrikų nėra tiek daug. „Nėra daug žmonių, kurie lygioje vietoje ieškotų sau ligos. Jei kažkam kilo įtarimas arba jis linkęs į hipochondriją, toks žmogus ir be interneto svetainių ims įtarinėti, tai neišvengiama. Galiausiai, jis nueis į knygyną ir nusipirks knygą, kurioje pasiieškos informacijos“, – teigia pašnekovė.

L. Bulotaitė priduria, kad jei interneto svetainė apie sveikatą rengiama neprofesionalų, ji gali sukelti daug baimių: „Tačiau, jei tai ruošia profesionalas, paskaitęs informaciją apie simptomus žmogus turėtų nusiraminti. Dauguma gydytojų sako, kad jei yra aiški liga, jei tai ne išsigalvojimas, tuomet aiškus ir jos gydymas. Žmogui nuo to turi būti ramiau.“

Skaityti tik tai, kas parašyta profesionalų

L. Bulotaitė teigia, kad naujienų portaluose vyraujančios antraštės apie sveikatą nėra vienintelės, kurios gąsdina. „Manau, kad tokios yra ir antraštės apie nusikaltimus, įvairius kitus dalykus, bet tai jau žurnalistų etikos klausimas. Sveikatos psichologai dažnai kelia klausimą dėl savižudybių, kurios net paskatina panašų elgesį. Natūralu, kad straipsniai apie sveikatą taip pat sukelia baimę“, – aiškina specialistė.

Sveikatos psichologės manymu, atsakingas žmogus, rašydamas, turėtų pagalvoti ir apie antraštę: „Yra žmonių, kurie mėgsta skaityti apie baisius dalykus. Bet yra ir tokių, kurie bereikalingai išsigąsta, pradeda nerimauti dėl to, kad susirgs kokia nors liga ir pan.“

L. Bulotaitė mano, kad, domintis sveikata, reikia pažiūrėti, kam priklauso skaitoma interneto svetainė. „Reikia atsižvelgti, kas kalbama vienu ar kitu klausimu. Lietuvoje paplito tokia mada, kad apie sveikatą gali kalbėti bet kas, remdamasis savo patirtimi. Reikėtų skaityti tik tai, kas parašyta profesionalų“, – teigia specialistė.

Pasak pašnekovės, atvejis, kurį žmogus aprašė neturėdamas piktų kėslų, – unikalus: „Galbūt jis toks vienintelis, kitiems taip nebus. Kai rašo medikas, jis rašo apibendrintai – apie tai, kas būdinga tai ligai, o ne konkrečiam žmogui.“

Spėja pasinaudoti paieškos sistema

A. Černauskas sako, kad su informacijos apie ligas ieškančiais internete pacientais tenka susidurti net skubiosios pagalbos skyriuje. „Dar daugiau su tuo susiduria šeimos gydytojai. Jei pas juos žmogus negali patekti iš karto, jis spėja paieškoti informacijos tarp artimųjų ir internete“, – tikina jis.

A. Černausko tvirtinimu, net ūmiai susirgę pacientai spėja pasinaudoti paieškos sistema: „Pavyzdžiui, į paieškos sistemą įvedama frazė „bendras silpnumas“. Jis būdingas gal 80 proc. ligų, o pacientai randa būtent baisiausias ligas. Nuo tokių ligų, jei nesikreiptų pagalbos, žmogus tikrai numirtų. Tačiau spėjama valandą praleisti prie kompiuterio ir atvykti į ligoninės priimamąjį, sakant, kad tai insultas, infarktas ir pan.“

Pasak A. Černausko, gerai, jei žmogui pasireiškia nežymūs simptomai ir jis, skaitydamas ir domėdamasis, nusiramina ir supranta daugiau. „Sunkiau su tokiais žmonėmis, kurie ateina pas gydytoją ir sako, kad jiems reikia kraujo ar rentgeno tyrimo, nes kartais jiems nei to, nei to nereikia. Tam juk ir yra gydytojas, jis sprendžia, ar tyrimas reikalingas, ar ne“, – teigia pašnekovas.

Siūlo gilintis į save

Kaip tikina A. Černauskas, svarbiausia, ko reikia gydytojui, yra tai, kad pacientas gerai žinotų savo skundus ir simptomus: „Reikia, kad žmogus būtų įsigilinęs į save, o ne internetinius šaltinius. Kartais žmonės labai skubėdami atvyksta į ligoninę ir negali pasakyti, kas jiems blogai – gal jie su kažkuo susipyko, jaučia emocinį šoką ir negali konkretizuoti skundų. Taip ligos mes nenustatysime.“

Suvokimas, kas atsitiko, pasak pašnekovo, gydytojui labai vertinga. „Tikiuosi, kad artimiausiu metu tos patikimos informacijos daugės, bus sudėti akcentai, į ką reikia reaguoti nedelsiant, o kada galima palaukti pagalbos. Apsilankius pas gerą gydytoją, jis turi suteikti bazinę informaciją, bet pacientams jos negana. Jauniems žmonėms, kurie tikrai gali ieškoti informacijos internete, reikia nurodyti gaires“, –tvirtina A. Černauskas.

Paklaustas, ar problema yra tai, kad gydytojai tarsi nesusikalba su savo pacientais, A. Černauskas sako manantis, kad šis elementas taip pat svarbus: „Yra gydytojų, kurie mažai kalba, nelinkę pasakoti pacientui, ar tai rimta, ar nerimta, ar reikia kažko ieškoti toliau, ar ne. Jie pasako, kad viskas gerai, bet pacientai dažnai vis tiek jaučia nerimą.“