Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
Matomas kalbantis žmogus kardinaliai keičia jūsų girdimą garsą. Jei matomas vaizdas ir garsas nesutampa, jūsų galvoje garsas skirsis nuo to, kurį iš tiesų leidžia prietaisas. Tai - McGurko efektas. Tai yra gana įdomus fenomenas, jau kurį laiką neduodantis ramybės mokslininkams. Jį patyrinėti galite ir patys, bet ir mokslo pasaulis turi žinių. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Įsivaizduokite, kad nufilmuosite du kalbančius žmones. Vienas kartos „ba ba ba“, o kitas – „ga ga ga“. Tuomet vienu metu paleisite vieno įrašo vaizdą, o kito - garsą. Ką turėtumėte girdėti? Nuojauta kužda, kad bus girdimas antrojo vaizdo įrašo garso takelis. Tačiau jau seniai pastebėta, kad mintyse girdima kalba bus visiškai kitokia. Ji skirsis ir nuo pirmojo, ir nuo antrojo įrašo bruožų. Mūsų girdima kalba priklauso nuo matomos žmogaus išraiškos. Klausytis žmogaus daug lengviau, jei galime matyti jo akis, veido išraišką ir, žinoma, judančias lūpas. Sunku suvokti, tačiau vaizdas keičia ir mūsų girdimo garso pobūdį. Žmogaus balsas mūsų mintyse atrodo žemesnis arba aukštesnis, priklausomai nuo jo išvaizdos, o ne tik nuo oro virpesių dažnio. Kai kuriems žmonėms McGurko efektas pasireiškia stipriau. Pačiose stipriausiose formose, pavyzdžiui, esant kai kuriems sutrikimams arba po skaudžių galvos traumų, žmonės negali atpažinti žmonių balsų, jei tuo metu nemato kalbančiojo veido. Tai atrodo kaip smulkmena, bet ji gali iššaukti ir kitas psichologines problemas - kaskart kalbant telefonu atrodo, kad kalbama su nepažįstamuoju, net jei tai yra artimas asmens šeimos narys. McGurko efekto paaiškinimas vaizdo įraše McGurko efektas buvo pastebėtas ir aprašytas dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, tačiau tik dabar mokslininkai pradeda geriau jį suprasti. Kiekvienas žmogus užauga apsuptas kalbos - tiek garsų, tiek atitinkamai pagal juos judančių veidų. Todėl natūralu, kad mūsų pasąmonėje yra užkoduoti lūkesčiai - girdėdami tam tikrą kalbą, tikimės matyti atitinkamus veido judesius. Kada garsas ir vaizdas nedera, mūsų smegenyse įvyksta šioks toks lūžis, algoritmas nebeatitinka realybės ir girdimas garsas keičiasi - mūsų smegenys bando jį pritempti prie vaizdo. McGurko efekto pavyzdžių yra gausu. Kai kuriems žmonėms specialiai patirti šį fenomeną yra labai sunku ar netgi neįmanoma. Kitiems - priešingai. Jiems net nereikia vaizdo įrašų ar testų, jog žinotų, kad garso ir vaizdo nesutapimas juos labai veikia. Televizijos kanalai mūsų šalyje dažnai rodo įgarsintus filmus. Lietuviškas garso takelis leidžiamas kartu su originaliu, kad būtų girdimi žingsniai, šūviai ir kiti filmo garsai. Dažnai visą filmą įgarsina vienas asmuo, kuris net nesistengia keisti savo balso, prisitaikyti prie kiekvieno personažo. Ar esate pastebėję, kad skirtingi personažai vis tiek kalba skirtingais balsais? Ar yra buvę taip, kad tik filmo pabaigoje, kuomet vardinami kūrybinės grupės darbuotojai, pastebėjote, kad ir moteris, ir vyrus filme įgarsino vienas žmogus? Mūsų pojūčiai visą laiką fiksuoja informaciją, kurios tiek daug: kaip kėdė, ant kurios sėdite, drabužius spaudžia prie jūsų kūno, kaip tyliai, beveik nepastebimai ūžia kompiuterio ventiliatorius, kaip akies kamputyje šviečia elektros lemputė. Visi šie pojūčiai sujungiami į visumą, o kai tarp jų atsiranda neatitikimų, prasideda keistenybės. Mokslininkai mano, kad tyrinėdami McGurko efektą gali surasti būdų padėti žmonėms, kenčiantiems nuo pagrindinių pojūčių sutrikimų. |