Netikėtas mokslininkų atradimas - tingumu galite užsikrėsti nuo aplinkinių

Tai savo ruožtu byloja apie stiprią socialinę atitinkamo elgesio įtaką, mokslo naujienų portale livescience.com rašo apžvalgininkė Cari Nierenberg. Kaip aiškina Paryžiuje įsikūrusio Galvos ir stuburo smegenų instituto motyvacijos, smegenų ir elgsenos darbo grupės vadovas Jeanas Daunizeau, atsargumas, nekantrumas ir tingumas – asmenybės bruožai, nuo kurių priklauso, kaip žmonės priima su tam tikra rizika susijusius sprendimus, kaip vertina reikalų atidėliojimą ir ar yra linkę prireikus įdėti daugiau pastangų. J. Daunizeau yra pagrindinis naujojo tyrimo, šių metų kovo 30 d. paskelbto žurnale „PLOS Computational Biology“, autorius.

Atsargumas – tai polinkis vengti rizikos. Pavyzdžiui, šiuo asmenybės bruožu pasižymintis žmogus verčiau rinktųsi garantuotą, nors ir mažesnį, atlygį negu didesnį, bet uždirbamą rizikingesnėmis sąlygomis, nurodoma tyrimo medžiagoje. Nekantrumas – tai polinkis į tokius pasirinkimus, kurie nereikalauja laukti, ir stiprus noras rezultatų sulaukti kuo greičiau.

Tingumas – tai įsitikinimas, kad numatomi rezultatai yra neverti pastangų. J. Daunizeau teigimu, vyrauja nuomonė, kad šie trys asmenybės bruožai paprastai žmonėse įsitvirtinę taip stipriai, kad jiems padaryti kokią nors įtaką ar juos pakeisti būtų labai sunku. Tačiau atlikus tyrimą išsiaiškinta, kad toks įsitikinimas – klaidingas.

Žmonės gali nesąmoningai susieti savo polinkį rizikuoti, delsti ar stengtis su kitų žmonių polinkiu tai daryti.

Kitų elgesį kopijuojame ir nesąmoningai

Tyrime pakviesti dalyvauti 56 sveiki žmonės. Kad galėtų įvertinti tyrimo dalyvių polinkį į riziką, delsimą ir pastangas, tyrėjai jiems pateikė įvairių užduočių, kuriose buvo prašoma pasirinkti vieną iš dviejų galimybių.

Pavyzdžiui, dalyvių buvo paprašyta pasirinkti arba mažesnį atlygį po trijų dienų, arba didesnį atlygį po trijų mėnesių; arba pasirinkti dalyvauti tokioje loterijoje, kurioje tikimybė laimėti yra 90 proc., tačiau laimėjimas – mažas, ar rizikingesnėje – kurioje šansų laimėti mažiau, bet laimėjimas didesnis.

Paskui dalyvių buvo paprašyta atspėti „kitų asmenų“ pasirinkimus atliekant panašias užduotis, o tai padarius, jiems buvo pasakyta, kokie tų „kitų asmenų“ tikrieji pasirinkimai. Tačiau tie „kiti asmenys“ iš tikrųjų buvo ne realūs dalyviai, o fiktyvūs, pagal tam tikrą kompiuterizuotą modelį tyrėjų sukurti veikėjai.

Šis modelis galėjo prognozuoti, kaip žmonės sužino apie kitų žmonių polinkį į tingumą, nekantrumą ir atsargumą ir kaip juos tai paveikia. Per baigiamąjį bandymo etapą dalyviai turėjo pakartoti pirmąją užduotį – jiems reikėjo savo nuožiūra pasirinkti vieną iš dviejų galimybių. Tyrėjai nustatė, kad susipažinę su „kitų asmenų“ polinkiu į atsargumą, nekantrumą ir tingumą, tyrimo dalyviai buvo labiau linkę į šiuos dalykus pažvelgti panašiai kaip kiti.

Kitaip tariant, dalyvių elgesys tapo panašus į kompiuterizuotų „kitų asmenų“ elgesį, rašo C. Nierenberg. J. Daunizeau teigimu, dažnai galvojama, kad tokius asmenybės bruožus kaip atsargumas, nekantrumas ir tingumas bent iš dalies nulemia genai.

Be to, pasak jo, tyrėjai buvo įsitikinę, kad šie bruožai turėtų būti atsparūs išorės – socialinei – įtakai, bent jau sulaukus pilnametystės. Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad socialinė įtaka vis dėlto gali paveikti žmonių polinkį į atsargumą, nekantrumą ir tingumą. C. Nierenberg patikslina, kad tyrimo dalyviams nebuvo žinoma, jog socialinė įtaka veikia jų sprendimus.

Kodėl polinkis gali būti užkrečiamas?

Vienas iš galimų paaiškinimų galėtų būti tai, kad kitų žmonių elgesį žmonės imituoja veikiami socialinių normų, įskaitant norą jaustis priklausomu tam tikrai grupei.

Kaip aiškina J. Daunizeau, žmonės imituoja kitus tam, kad jų elgesys atitiktų ir primintų kitų atitinkamos grupės narių elgesį. Polinkio užkrečiamumą galima paaiškinti ir tuo, kad žmonėms gali atrodyti, jog kiti galbūt geriau žino, kaip derėtų elgtis tam tikromis socialinėmis aplinkybėmis, teigia tyrimo sumanytojas. Taigi žmonės vieni kitus imituoja todėl, kad deramo elgesio jie taip pat išmoko iš kitų.

Pasinaudodami šio tyrimo medžiaga, tyrėjai sieks išsiaiškinti, ar neuropsichiatrinių sutrikimų turintiems žmonėms, pavyzdžiui, tiems, kuriems nustatytas autizmo spektro sutrikimas arba šizofrenija, taip pat būdinga polinkius „nusižiūrėti“.