Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Lietuviškas stebuklas, apie kurį nieko nežinome ir visai nevertiname: gydo nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų

2017-04-10 (0) Rekomenduoja   (27) Perskaitymai (220)
    Share

Vi­siems ge­rai pa­žįs­ta­mos kiaul­pie­nės – vie­nos ver­tin­giau­sių vais­ta­žo­lių, au­gan­čių Lie­tu­vo­je. Šis ne­reik­lus au­ga­las tu­ri pu­sę nau­din­gų Men­de­le­je­vo len­te­lės che­mi­nių ele­men­tų. Kaip jas rink­ti, džio­vin­ti ir var­to­ti, pa­ta­ria Ma­rius La­sins­kas – vais­ti­nin­kas, žo­li­nin­kas, „Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ vicepreziden­tas.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Į au­gi­mo są­ly­goms ne­reik­lias, la­bai pla­čiai pa­pli­tu­sias kiaul­pie­nes dau­ge­lis vis dar žiū­ri kaip į piktžo­les, nors ir yra gir­dė­ję apie ver­tin­gą­sias jų sa­vy­bes.

M. La­sins­ko nuo­mo­ne, tik­riau­siai to­dėl, kad kai gy­ve­ni­me tu­ri­me kaž­ko daug, to daž­niau­siai ne­verti­na­me. Taip ir su kiaul­pie­nė­mis, jų tu­ri­me la­bai daug, tie­siog po ko­jo­mis – vi­sur aps­tu, to­dėl mums at­ro­do, kad jos ne­ga­li bū­ti stebuk­lin­gos ir ieš­ko­me žen­še­nių ar ki­tų au­ga­lų, par­vež­tų iš kuo to­li­mes­nių pa­sau­lio kam­pe­lių. Ma­no­me, kad jie mums pa­dės la­biau nei sa­vos žo­le­lės.

„Jei gi­mė­me čia, tai ir mais­to, ir vais­to yra duo­ta čia pat, to­dėl la­biau vertinki­me, ką tu­ri­me sa­va­me krašte“, – pa­brė­žė M. La­sins­kas.

Lai­kas rink­ti

Anot žo­li­nin­ko, kiaul­pie­nių šak­nys ren­ka­mos anks­ti pa­va­sa­rį – ko­vą ir balandžio pra­džio­je ar­ba vė­lai rude­nį (spa­lio, lap­kri­čio mė­ne­siais), tuo­met jos tu­ri dau­giau­sia nau­din­gų me­džia­gų.

„Kai kiaul­pie­nių la­pai pa­au­ga, tam­pa di­des­ni, šak­nų jau ne­ka­sa­me, o renkame la­pus sa­lo­toms, prieskoniams, ar­ba­toms, dar vė­liau – ko­tus ir žiedus (kaip vi­ta­mi­nų šal­ti­nį, kaip ke­pe­nų veik­lą ge­ri­nan­čią ar­ba­tą)“, – aiškino M. La­sins­kas.

Kiaul­pie­nes rei­kia rink­ti šva­rio­je vie­to­je. Der­lin­ges­nė­je že­mė­je jos bū­na dides­nės, bet tin­ka ir lau­kuo­se esan­čios ma­žes­nės šak­ne­lės. Iš­kas­tas šaknis nu­plau­na­me, nu­švei­čia­me su ašt­res­ne kem­pi­nė­le, supjaus­to­me 0,5–1 cm ilgio ga­ba­liu­kais. Džio­vin­ti rei­kia 40–60 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Kuo ji žemesnė, tuo ge­riau, tik il­giau džius.

Iš­džio­vin­tas kiaul­pie­nes rei­kė­tų lai­ky­ti vė­sio­je sau­so­je vie­to­je po­pie­ri­niuo­se mai­še­liuo­se ar dė­žu­tė­se. Jos sa­vo vais­ti­nių sa­vy­bių ne­pra­ran­da ke­le­rius metus.

Kiaul­pie­nės ne tik vie­nos ge­riau­sių vais­ta­žo­lių Lie­tu­vo­je, bet ir la­bai ver­ti­na­mos vi­sa­me pa­sau­ly­je. Jų nau­da be­ga­li­nė, nes vei­kia vi­są or­ga­niz­mą: nuo ko­jų pirš­tų iki plau­kų ga­liu­kų. Ge­ri­na ke­pe­nų, žar­ny­no, ka­sos veik­lą, at­min­tį, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį, re­gu­liuo­ja svo­rį, stip­ri­na ner­vų sis­te­mą ir pa­de­da nuo vi­so­kių ki­tų ne­ga­la­vi­mų.

Liau­dies me­di­ci­no­je var­to­ja­mi eks­trak­tai, trauk­ti­nės ir už­pi­lai, ga­mi­na­mi iš kiaul­pie­nių šak­nų.

Pie­nė­se daug vi­ta­mi­nų A, B, C ir E, taip pat ka­lio, nat­rio, man­ga­no, aliu­mi­nio, ge­le­žies, va­rio, kal­cio. Gal­būt to­dėl jos iš se­nų lai­kų va­di­na­mos gy­vy­bės eliksy­ru.

Pa­si­ga­min­ki­te kiaul­pie­nių „ma­ka­ro­nų“

„Džio­vin­tus šak­nų ga­ba­liu­kus ga­li­ma kram­ty­ti, su­si­mal­ti kaip prie­sko­nį, da­ry­ti ar­ba­tas. Žie­dus taip pat ga­li­ma tie­siog kram­ty­ti. Gur­ma­nai ga­li pa­ska­nau­ti iš kiaul­pie­nių ko­tų pa­si­da­ry­tų „ma­ka­ro­nų“ pa­gal Danu­tę Kun­čie­nę („Žo­lin­čių aka­de­mi­jos“ pre­zi­den­tė).

Juos ga­min­ti rei­kė­tų taip: ko­te­lius su­pjaus­ty­ti no­ri­mo il­gio ga­ba­lė­liais, už­pil­ti rau­gin­tų ko­pūs­tų sun­ka ir įdė­ti me­daus pa­gal sko­nį. Vis­ką iš­mai­šy­ti, pa­lai­ky­ti apie 1 va­lan­dą ir ska­nau­ti kiaul­pie­nių „ma­ka­ro­nus“.

Iš kiaul­pie­nių ga­li­ma pa­si­da­ry­ti ir ka­vos. Iš­džio­vin­tus šak­nų ga­ba­lė­lius suber­ti į kep­tu­vę ir be alie­jaus, jo­kių ki­tų rie­ba­lų pa­skru­din­ti, kol pa­tam­sės. Jei sil­pniau pa­skru­din­si­te, iš­eis ka­ka­va, o la­biau pa­ke­pi­nę gau­si­te ka­vą. Reikės tik su­mal­ti ir už­pli­ky­ti van­de­niu“, – pa­sa­ko­jo M. La­sins­kas.

Anot žo­li­nin­ko, dau­ge­lis ne­ži­no, kuo kiaul­pie­nė (lot. Ta­ra­xa­cum of­fi­ci­na­le) skiria­si nuo pie­nės (Son­chus ar­ven­sis). Ogi tuo, kad kiaul­pie­nė at­si­ran­da pirmo­ji – anks­ti pa­va­sa­rį, jų žie­dais gel­to­nuo­ja vi­si lau­kai ir ji tu­ri tik vie­ną ko­te­lį, tik vie­ną gal­ve­lę. Pie­nių at­si­ran­da ge­ro­kai vė­liau, va­sa­ros vi­du­ry­je, lie­pos mėne­sį, jos yra aukš­tes­nės, grakš­tes­nės, ant vie­no ko­te­lio su­krau­na ke­lias gal­ve­les ir žy­di vi­są vasarą. Jų ne tiek daug kaip kiaul­pie­nių. Dažniausiai mes nau­do­ja­me kiaul­pie­nes, o pie­nes ga­na re­tai.

„Kiaul­pie­nių žie­dai pri­me­na sau­lu­tes, Die­vas mums jas nu­lei­do ant že­mės, kad ei­da­mi pa­ma­ty­tu­me, ko­kia gra­ži yra kiaul­pie­nė, o pa­kė­lę akis į dan­gų iš­vys­tu­me tik­ros sau­lės gro­žį. Kai kiaul­pie­nė pa­virs­ta pū­kais – pri­me­na mė­nu­lį. Štai ko­kia ste­buk­lin­ga kiaul­pie­nė“, – tei­gė M. La­sins­kas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(32)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(27)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
106(0)
78(1)
62(0)
53(0)
46(1)
40(0)
34(0)
32(1)
31(0)
29(4)
Savaitės
200(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)