Kaip sovietmetis pakeitė tautos mentalitetą: patys nepastebim, o poveikis didžiulis

„Mes daug metų gyvenome tokioje kultūroje ir santvarkoje, kurioje reikėjo slėpti savo jausmus. Buvo pavojinga tam tikrose situacijose parodyti pyktį arba pavojinga buvo akivaizdžiai išsigąsti, liūdėti. Manau, kad mes išauginome kartas vaikų, kuriems buvo tiesiogiai draudžiama jausti“, – pasakoja psichologė.

Pasak jos, lietuviai tik dabar bando susidraugauti su įvairiais jausmais, jų nebebijoti ir pradėti suprasti, kad jeigu mes nesuprantame savo jausmų, būsime neefektyvūs – neužtenka tik grynojo proto ir grynųjų žinių.

Emocinis intelektas – žmogaus gebėjimas suprasti savo jausmus ir atitinkamai juos reikšti, valdyti. Taip pat tai – gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus ir socialinių bei emocinių įgūdžių naudojimas įvairiose situacijose.

Ugdyti emocinį intelektą ir klausti, kaip jaučiasi, reikia netgi kūdikių, sako A. Kurienė. Ilgainiui vaikas supras, kad nusakyti jo būsenai yra ir pavadinimas ir žinos, kai elgtis pasijutus vienaip ar kitaip.

„Dvimetis kalbantis vaikas jau gali labai aiškiai įvardinti: „man pikta“, „aš liūdžiu“ arba „aš išsigandau“ ir tada mes galime mokyti vaiką, ką daryti, kai tau pikta, kai tu liūdi, kai tu išsigandai“, – pabrėžia specialistė. 

Pasak jos, dažnai apie vaiko emocijas galima spęsti pagal jo elgesį. Pavyzdžiui, vaikas yra piktas ir mušasi.

„Mes sakome „nutok mušęsis“. Tai jis gali nustoti muštis, bet mes turime jam duoti įrankį, ką daryti, kai jam pikta. Muštis negali, bet ką gali daryti? Gali pasakyti, gali nupiešti pyktį, gali stipriai kojomis patrepsėti...“, – aiškina psichologė.