Jei paskausta nugarą ir kyla mintys apie gydymą, verta paskaityti: kaip išmelžiami pinigai, o skausmas niekur nepradingsta

Remiantis statistika, daugumai mūsų kada nors teks susidurti su nugaros skausmu. Išsivysčiusiose šalyse šis skausmas kartais prilyginamas epidemijai. Gydytojų vertinimu, JAV 80% žmonių kenčia ar dar kentės nuo chroniško juosmens skausmo, o 9 iš 10 kreipęsi į gydytoją, nemalonių pojūčių priežasties nesužino – tiksli diagnozė nustatoma retai. Visa tai paskatino didelės ir brangios skausmo malšinimo pramonės – tabletėmis, injekcijomis, chiropraktika ar chirurginėmis operacijomis – atsiradimą. Naujoje savo knygoje „Crooked“ („Sukumpęs“) žurnalistė ir bestselerio apie vidutinio amžiaus neurobiologinius sunkumus autorė Cathryn Jakobson Ramin šią pramonę tyrinėja ir pasakoja, kodėl ji gali būti ne tik nenaudinga, tačiau ir pavojinga. Quartz pasikalbėjo su rašytoja.

Nugaros skausmas – kaip ir bet kuris kitas – diktuoja žmogui, kaip gyventi ir ką veikti: kada miegoti, kiek dirbti, kuo užsiimti. Natūralu, kad naudojamės net mažiausia galimybe grąžinti įprastą gyvenimą, – kiek tai bekainuotų. Deja, kaip pažymi Ramin, skausmą kenčiantis žmogus priima ne pačius geriausius sprendimus. Opioidiniai nuskausminamieji, vizitai pas chiropraktikus ir brangios chirurginės intervencijos – tokių neteisingų sprendimų pavyzdžiai, tvirtina autorė. Dauguma jų nepadeda, dalis kenkia ir visi tolina nuo teisingiausio – fiziškai aktyvesnio gyvenimo būdo.

Štai keli faktai.

• Viena iš dažnai atliekamų stuburo operacijų – spondilodezė. Chirurgas pašalina pažeistą ar sudilusį stuburo tarpslankstelinį diską ir specialiu implantu sutvirtina gretimus slankstelius. JAV ši operacija kainuoja keliasdešimt tūkstančių dolerių (Lietuvoje – keliasdešimt kartų mažiau). Ši intervencija, atsižvelgiant į jos kainą ir populiarumą, sveikatos apsaugos sistemai kainuoja brangiau, nei bet kas kita.
• Tuo tarpu jos efektyvumas tėra ~35%, ir netgi „sėkmingų“ operacijų atveju pacientai dažnai vėl griebiasi nuskausminamųjų vartojimo per du metus, rašo Ramin. Operacijos geriausiai pavyksta su jaunais, pasitempusiais žmonėmis, ir toks aprašymas toli gražu netinka tipiškam penkiasdešimtmečiui pacientui, besiskundžiančiam nugaros skausmais. Rūkymas, viršsvoris, nuskausminamųjų preparatų naudojimas – visa tai mažina operacijos sėkmės tikimybę.
• Pati procedūra irgi rizikinga. Norint pasiekti priekinę stuburo dalį, tenka pažeisti raumenis ir raiščius, kurių pradinės būsenos neatkuria netgi ilga reabilitacija. Be to, sujungti tarpusavyje kaimyniniai slanksteliai sumažina stuburo lankstumą ir padidina jo apkrovą, tuo pačiu ir pažeidimo galimybę. Apklausus 2009 metais Floridos valstijoje vykusios medicinos konferencijoje dalyvavusius specialistus, 99 iš 100 spinalinių [stuburo] chirurgų į klausimą, ar sutiktų, kad jiems būtų atlikta juosmens srities spondilodezė, atsakė: „Jokiu būdu“.
• Nepaisant to, spondilodezė populiarėja – jei 1993 metais buvo atlikta 61 tūkstantis tokių operacijų, tai po 18 metų šis skaičius išaugo iki >450 tūkstančių per metus. Žinoma, daliai šių operacijų buvo neabejotinos indikacijos – traumos, augliai ir kiti stuburo veiklos sutrikimai. Tačiau vertinama, kad 90% stuburo slankstelių operacijų nereikalingos arba neefektyvios. Tiesa tokia, pažymi autorė, kad dažniausiai į spinalinius chirurgus kreipiasi pacientai be tikslios diagnozės, – pavyzdžiui, su „neaiškios kilmės“ skausmais.
• Kita operacija, diskektomija (tarpslankstelinio disko pašalinimas) dažniausiai geriau išsprendžia problemas, kurioms esant, tokia procedūra rekomenduojama, kainuoja pigiau ir yra ne tokia invazinė, rašo Ramin. Tačiau ir ji būtina ne visiems, kam ji atliekama. „Tyrimai rodo, kad rezultatas po dviejų metų nuo procedūros analogiškas rezultatui be procedūros“, – tvirtina ji. Tas pats pasakytina apie spondilodezę ir kitą populiarią operaciją, vertebroplastiką.
• Specialistai sutaria, kad skausmas chirurgiškai gydomas dažniau, nei būtina. Neretai, kai vienas gydytojas atsisako operuoti, nes nemano, kad tai padės, pacientas ieško (ir randa) chirurgą, sutinkantį atlikti operaciją.
• Tiems, kas su skausmu kovoja alternatyvia medicina, konkrečiai, chiropraktika, Ramin primena: metodiniuose nurodymuose Pasaulinė sveikatos organizacija pabrėžia, kad esant kai kurioms būklėms, tokia terapija ne tik netinkama, tačiau netgi gali grėsti gyvybei. Chiropraktikos poveikis dažniausiai būna laikinas ir, žurnalistės manymu, susijęs su skausmą malšinančių endorfinų išsiskyrimu.

Šios išvados pagrįstos ne tik mokslinėmis publikacijomis ir šimtais interviu, bet ir asmenine Ramin patirtimi. Susidūrusi su chronišku skausmu juosmenyje ir kojoje, autorė per 10 metų išbandė viską: chiropraktiką, jogą, pilatesą, fizioterapiją ir chirurgines operacijas. Niekas iš to nepadėjo. Pradėjusi tyrinėti nugaros skausmą, žurnalistė išsiaiškino, kad šią būseną apaugo brangi industrija, kuriai priklauso farmacijos kompanijos, skausmo valdymo specialistai, įvairių prietaisų nugarai gamintojai, chirurgai ir netgi besispecializuojantys traumose teisininkai. Ekspertų vertinimu, per metus amerikiečiai juosmens ir kaklo skausmo gydymui išleidžia daugiau nei $87 mlrd ; kitais skaičiavimais, tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, susijusios su nugaros skausmu (gydymas, biuleteniai, darbingumo praradimas), varijuoja nuo $100 mlrd iki $200 mlrd per metus.

Ramin nuomone, ši pramonė klesti, nes skausmą jaučiantys žmonės, savaiem aišku, nori jo kuo greičiau atsikratyti, ir pasirengę bandyti bet kokias priemones. Daugelis netiki, kad norint sumažinti nemalonius pojūčius, būtina nugarą adekvačiai apkrauti – juk judėjimas ir sukelia skausmą. Tačiau, pajutus skausmą susitelkti reikia būtent į tai, – į fizinį aktyvumą, laikantis rekomendacijų ir prižiūrimam patyrusio fiziologo.