Kas dedasi kūno transplantaciją norinčio atlikti žmogaus galvoje

Apie Sergio Canavero sklando istorija, kad būdamas 9 metų amžiaus, nuo kiemo peštukų jis slėpėsi superherojų komiksų puslapiuose. „Pats chirurgiškai sujungiau nutrauktas nervines jungtis,“ skelbia Dr Strange 1976 Marvel Team-Up lapkričio numeryje. Puikus, bet egocentriškas išgalvotas chirurgas tęsia: „Nervų galūnės sujungtos – prasidėjo gijimo procesas.“ Jaunasis Canavero buvo užburtas. Po keturių dešimtmečių jis paskelbė pirmosios pasaulyje žmogaus galvos transplantacijos planus…

Jei ši istorija skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa, tikriausiai todėl, kad taip turbūt ir yra. Italas neurochirurgas, apibūdinantis save kaip „komiksų pamišėlį“, sako šį žurnalo numerį perskaitęs tik jau suaugęs. Jis teigia, kad komiksus jo įkvėpimo šaltiniu paskelbusi publikacija buvo klaidinanti.

Kaip bebūtų, Canavero lyginimo su išgalvotais personažais nesibodi. Veikiau atvirkščiai, skatina tai. Jis regi daug bendro su Peteriu Parkeriu – plačiau žinomo kaip Spiderman – bendraklasių užgauliojamu ir merginų besigėdinčiu moksliuku. Paneigęs Marvel Team-Up istoriją, jis atsiuntė man atitinkamų komikso puslapių atvaizdus, kartu su 2016 metų filmo Dr Strange scena, kur gydytojai aptaria nupjauto stuburo nervo sujungimą. Canavero teigia buvęs šios scenos įkvėpėjas. „Turiu gerus ryšius su Holivudu ir galiu užtikrinti, kad ši eilutė – iš mano knygos.“

Nuo 2013-ųjų metų Canavero propagavo idėją, kad galvos – ar, turbūt tiksliau, kūno – transplantavimas yra įgyvendinama idėja, kuri turėtų būti siūloma žmonėms, kenčiantiems, pavyzdžiui, raumenų ir nervų degeneraciją. Reakcijos į tai, ypač Vakaruose, įvairios – nuo netikėjimo ir priešinimosi iki motyvacijos ir mokslinio patikimumo aiškinimosi.

Pasirengę ir nekantraujantys

Nesutrikdomas Canavero prieš porą metų sutiko padėti surinkti komandą, kad procedūrą būtų galima atlikti Kinijoje, drauge su Xiao-Ping Ren, ortopedijos chirurgu iš Harbin medicinos universiteto, 1999 metais padėjusio atlikti vienas pirmųjų rankų transplantacijų. Straipsnio rašymo metu Canavero teigia, kad netrukus bus paskelbti keli žmogaus galvos persodinimo galimybę remiantys darbai, ir operacija galėtų prasidėti iki šių metų pabaigos ir kad „žaidimo taisykles keičiantis“ pranešimas bus paskelbtas Kinijoje.

„Komanda Kinijoje pasirengusi pradėti,“ sako Canavero, iki 2015 metų dirbęs neurochirurgu Turino universiteto ligoninėje. „Visi ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai atlikti sėkmingai.“ Nemaža dalis šio darbo nebus publikuojama, sako jis, tačiau užtikrina, kad to, kas bus publikuojama, „bus daugiau nei gana parodyti, ką gali Kinija“. Tiksli transplantacijos bandymo data priklauso nuo tinkamo ūgio, sudėjimo ir kompleksijos donoro radimo, sako jis. „Dabar tai tėra organizavimo problema.“

Canavero savo siūlomą procedūrą vadina galvos anastomozės bandymu (angl. HEAd Anastomosis VENture – HEAVEN). Jis prasidės nuo donoro kūno ir recipiento galvos atšaldymo, taip sulėtinant sulėtins audinių mirtį. Tada donoro ir recipiento galvos bus atskirtos ir donoro kūnas bus prijungtas prie recipiento galvos. Polietilenglikolis (PEG) turėtų padėti susijungti nugaros nervams, paskatindamas besiliečiančių ląstelių riebalų susiliejimą. Stimuliacija implantuotais elektrodais padės sustiprinti nervų jungtis. Bent jau toks planas.

Canavero nesutinka su vyraujančiu įsitikinimu, kad judesiai žemiau kaklo labiausiai priklauso nuo ilgų stuburo nervų gijų. Įkvėptas XX amžiaus pirmojoje pusėje pradėtų tyrimų, jis mano, kad žmogus, kuriam atlikta galvos transplantacija, galės atgauti beveik visus kūno judesius dėl trumpų nervų gijų, vadinamųjų propriospinalinių neuronų, susiliejimo ir regeneracijos, sudarant papildomą, tarpusavyje susijungusių ląstelių tinklą. Tai galima būtų palyginti su gaisrininkų brigada, kuri vietoje nutrūkusios priešgaisrinės žarnos vandenį iš rankų į rankas perduoda kibirais.

C-Yoon Kim iš P. Korėjos Konkuko universiteto Seule, yra Canavero grupėje ir vadovavo eksperimentams su gyvūnais, PEG skatinant nupjauto stuburo nervo ataugimą. 2016 metais publikuotame darbe Kimas teigia, kad penkioms iš aštuonių pelių, kurioms nupjauti stuburo nervai buvo apdoroti PEG, po keturių savaičių atgavo dalį gebėjimo judėti, kai tuo tarpu kontrolinėje grupėje tokių atvejų nepasitaikė iš viso. Šiais metais Reno komanda pranešė apie panašų eksperimentą, kuriame, kaip teigiama, penkios iš devynių PEG gydytų pelių „atgavo nepriklausomą judėjimą, dvi iš jų – iš esmės normalų“. O plačiai kritikuotame 2016 metų eksperimente Kimo komanda teigė, kad skalikas, kurio ~90% stuburo nervų buvo nutraukta kaklo srityje, naudojant PEG, per tris savaites atgavo 90 procentų savo motorinių funkcijų. Kritikai nurodė, kad tyrime nebuvo kontrolinės grupės ir duomenų, pagrindžiančių šuns stuburo nervo pažeidimo laipsnį.

Ren ir Canavero publikavo straipsnį ir žurnale Surgery, kuriame teigė atlikę galvos transplantaciją su beždžione, kurią vadina sėkminga, remdamiesi „nepublikuotais stebėjimais“. „Tarp gyvūnų ir žmonių skirtumas ne toks jau didelis – pagrindinės funkcijos, fiziologija ir pasveikimo galimybė tokia pati,“ sako Kimas. „Tikiu, netolimoje ateityje operacija su žmogumi bus sėkminga.“

Daug mokslininkų Canavero darbą komentuoti atsisako dėl rimtų abejonių publikuotais straipsniais. Daugelis sutikusiųjų komentuoti teigia, kad sėkmingas žmogaus galvos persodinimas nėra įmanomas. „Nežinau jokio publikuoto būdo, kuriuo būtų galima sujungti stuburo nervus,“ sako José Oberholzer iš Charlottesville'yje įsikūrusio Virginia'os valstijos universiteto Charles O. Stickler Transplantavimo centro. „Likę aspektai, įskaitant kraujagyslių ir kvėpavimo takų sujungimą, teoriškai įmanomi, bet labai sudėtingi, ir kyla didelė komplikacijų dėl kraujavimo ir imuninės sistemos atmetimo reakcijos rizika.“

Kiti naudojo tokius žodžius, kaip „šarlatanas“ ir „apsišaukėlis“. Canavero savo kritikų nepritarimą jo vizijai aiškina jų trumparegiškumu. „Mokslo istorijoje pilna pakvaišėliais vadintų žmonių, kurie paskui įrodė savo teisumą,“ sako jis. „Akademinė bendruomenė stengėsi sunaikinti mane, jie visaip bandė mane sustabdyti, apšmeižti, bet jiems nepavyko. Tai ne bėda: aš praktikuoju džiudžitsu, kurios filosofija yra leisti priešininkui pulti, o tada jo jėgą nukreipti prieš jį patį.“

Canavero teigia, kad žiniasklaida netinkamai nušvietė jo darbą. Ir stengdamasis sulaukti palankaus pateikimo, jis bando taktiką, dažnai naudojamą viešųjų ryšių specialistų. Pavyzdžiui, pasiūlo man ankstyvą „išskirtinę“ prieigą prie dar nepublikuotos medžiagos, jeigu paimsiu interviu iš nurodytų asmenų, vengsiu kitų, kritikavusių jo darbą, parodysiu straipsnį iš anksto ir sutarsime dėl „abiems pusėms priimtinų“ sąlygų. Pasiūlymo mandagiai atsisakiau.