Kodėl žmogus tampa religingas? Nustatyti faktai prieštarauja daugelio psichologų požiūriui

Išanalizavusi neseniai atliktų tyrimų rezultatus, mokslo naujienų portalo livescience.com apžvalgininkė Laura Geggel savo straipsnyje teigia, kad tai gali turėti mažai ką bendra tiek su protu, tiek su intuicija. Remiantis tyrimais, tai, ar suaugęs žmogus bus religingas, daugiausia lemia kultūrinė aplinka, kurioje jis auga.

Tyrėjų teigimu, nustatyti faktai prieštarauja daugelio psichologų požiūriui, kad tikėjimą Dievu žmonės išsiugdo intuityviai.

„Tikriausiai atėjo laikas psichologams iš naujo persvarstyti savo požiūrį į religingumą kaip į savaiminį ar intuityvų reiškinį ir įdėmiau pažvelgti į kultūrinius ir socialinius veiksnius, nes būtent jie nulemia tikėjimą antgamtiniais dalykais“, – rašoma tyrimo medžiagoje.

Atlikti trys eksperimentai

Siekdami nustatyti, kiek pagrįstas visuotinis įsitikinimas, kad religingumas yra susijęs su intuicija, ir kiek svarus mažiau paplitęs požiūris, kad tikėjimą Dievu nulemia protas, tyrėjai atliko tris eksperimentus.

Atliekant pirmąjį eksperimentą, Camino de Santiago, arba Šv. Jokūbo kelią, nuėję 89 piligrimai turėjo atlikti kognityvinį testą. Jiems reikėjo atsakyti į klausimus apie jų religinių ir (arba) dvasinių įsitikinimų stiprumą ir nurodyti, kiek laiko jie praleido piligriminėje kelionėje. Dar jų buvo paprašyta atlikti keletą reikšmingumo vertinimo užduočių, pagal kurias vėliau spręsta apie jų loginio mąstymo lygį ir intuityvaus mąstymo arba, kitaip tariant, „vidinio balso“ stiprumą.

Šio eksperimento rezultatai neparodė, kad tarp religinių įsitikinimų ir intuityvaus mąstymo būtų koks nors ryšys. Ryšio nenustatyta ir tarp tikėjimo antgamtinėmis jėgomis ir analitinio mąstymo, rašoma „Live Science“.

Per antrąjį eksperimentą 37 žmonės iš Jungtinės Karalystės turėjo pamėginti išspręsti matematinius galvosūkius, specialiai parengtus taip, kad pagal sprendimo rezultatus būtų galima įvertinti juos sprendusiųjų intuiciją. Dar jų buvo paprašyta įvertinti savo pačių tikėjimo antgamtiniais dalykais lygį. Tyrimo medžiagoje nurodoma, kad, kaip ir pirmojo, taip ir šio eksperimento rezultatai jokio ryšio tarp intuityvaus mąstymo ir religinių įsitikinimų neparodė.

Trečiojo eksperimento metu tyrėjai analizavo smegenų veiklą. Remiantis anksčiau atliktų tyrimų duomenimis jau buvo žinoma, kad analitinis mąstymas gali slopinti tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, o galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimais nustatyta, kad svarbų vaidmenį šiame slopinimo procese atlieka dešinysis apatinis kaktinis vingis (lot. gyrus frontalis inferior), esantis smegenų kaktinėje skiltyje.

2012 metais žurnale „Social Cognitive and Affective Neuroscience“ publikuotoje tyrimo medžiagoje nurodoma, kad šis regionas aktyviau funkcionuoja tų žmonių smegenyse, kurie yra mažiau linkę tikėti antgamtiniais reiškiniais.

Taigi, atlikdami trečiąjį eksperimentą, tyrėjai 90-iai savanorių prie skalpo prijungė elektrodus ir suaktyvino dešinįjį apatinį kaktinį vingį. Tai tyrimo dalyvių smegenyse sukėlė ūmaus kognityvinio slopinimo procesą, tačiau jų tikėjimo antgamtinėmis jėgomis lygio nepaveikė.

Eksperimento rezultatai parodė, kad tiesioginio ryšio tarp kognityvinio slopinimo, kurį paprastai nulemia analitinis mąstymas (tik šiuo atveju tai vyko dėl elektrodų poveikio), ir tikėjimo antgamtiniais dalykais nėra. Atsižvelgiant į tai, „teigti, kad tikėjimas Dievu yra intuityvus pojūtis, yra nepagrįsta“, rašoma tyrimo medžiagoje.

Kaip nurodo tyrėjai, pagrįsčiau būtų manyti, kad žmonių dvasingumas ir (arba) religingumas vystosi priklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis jie auga, taip pat nuo juos supančios kultūrinės aplinkos ir su išsimokslinimu susijusių veiksnių.

„Religingumo šaknų reikėtų ieškoti kultūrinėje aplinkoje ir nesieti to su intuicija“, – sakė tyrimui vadovavęs Miguelis Farias, kuris Oksfordo universitete dėsto psichologiją.

Genai ar aplinka?

Šių eksperimentų rezultatai prieštarauja vyraujančiam požiūriui į religingumą, teigia Oksfordo universitete doktorantūrą studijuojantis Nathanas Cofnas, kuris pats tyrime nedalyvavo.

„[Tyrėjai] verčia gerokai suabejoti nuostata, kad religingumas atsiskleidžia išjungus analitinį mąstymą“, – savo laiške žurnalui „Live Science“ pažymi N. Cofnas. Vis dėlto jis pabrėžia, kad šis tyrimas – dar ne pagrindas daryti galutines išvadas. Antai remiantis kitais tyrimais, religingumas labai dažnai yra paveldimas.

„Iš dvynių tyrimų mums žinoma, kad – bent jau Amerikoje – tai, ar žmogus, kai užaugs, bus religingas ar ne, labiau lemia genai, o ne aplinka, – aiškina jis. – Taigi, ko gero, egzistuoja tam tikras psichologinis mechanizmas, kuris veikia visiems skirtingai ir nulemia, kiek religingas bus kiekvienas žmogus.“

Remiantis Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktais tyrimais, ateistai paprastai yra sumanesni už tikinčiuosius. „To priežastis nėra visiškai aiški, tačiau gali būti, kad aukštesnio intelekto žmonės yra labiau linkę neigti religiją po to, kai šį klausimą racionaliai apsvarsto“, – teigia N. Cofnas.

Taigi panašu, daro išvadą jis, kad didžiausią įtaką žmogaus religingumui turi socialiniai ir su išsimokslinimu susiję veiksniai, bet svarbios ir pagrindinės kognityvinės nuostatos.