Kas yra mentalinis užterštumas ir kaip tai griauna žmonių gyvenimus

Šių laikų gydytojai susiduria su panašia žmonėms kylančia problema. Kaip ir ledi Makbet, kai kurie jų pacientai skundžiasi panašiais simptomais – nuolatinis „purvinų rankų jausmas, net ir tuomet, kai jas, rodos, nėra kaip išpurvinti.

„Mes neretai susiduriame su pacientais, kurie pasižymi nevaldomu noru nuolat plautis rankas. Paprastai tai būna obsesinio-kompulsinio asmenybės sutrikimo požymis, o taip pat fizinės ar emocinės traumos pasekmė“, – aiškina psichologas Stanley Rachmanas.

Iracionali purvo ir mikrobų baimė iššaukia nenumaldomą norą prausti žmonėms, turintiems obsesinį psichikos sutrikimą. Pavyzdžiui, kai kurie tokių minčių apsėsti ligoniai sąmoningai apriboja savo intymų gyvenimą ir seksu užsiima tik tam tikroje namų vietoje, baimindamiesi lytinių aktų metu išsiskiriančių išskyrų.

Tačiau dažnai užterštumo baimė visiškai nesisieja su realia galimybe išsipurvinti – tokią būseną S. Rachmanas vadina „mentaliniu užterštumu“.

„Šis nuolatinis vidinio užterštumo jausmas, iššauktas psichologinės ar psichinės pusiausvyros suardymo, – aiškino S. Rachmanas. – Purvo šaltinis šiuo atveju yra ne išoriniai dirgikliai, tokie, kaip, pavyzdžiui, kraujas ar dulkės, o žmogiškoji sąveika“.

Psichinė degradacija, pažeminimas, skausminga kritika, išdavystė – visa tai gali nulemti ir formuoti mentalinį užterštumą. Pacientai gali jausti nešvarumo jausmą tiesioginio kontakto su individu, kuris juos apgavo metu, ar net tuo metu, jeigu yra apie tą asmenį kalbama.

Visiškai kaip Joan Rowling romane „Harry Potter“ kategoriškai atsisako ištarti valdovo Voldemorto vardą garsiai, taip ir tokie pacientai gali nenorėti įvardinti savo skriaudėjo vardą. Todėl ligos su neįvardintu problemos sukėlėju gydymas yra itin sudėtingas.

Įprastai gydant nuo baimės prieš konkretų fizinį sukėlėją yra naudojama tokia terapijos forma, kuri numato kuo dažnesnį kontaktą su fobijos priežastimi. Pavyzdžiui, nuo baimės mikrobams kenčiantys asmenys turi savo nugalėti savo fobiją ir nors pirštu prisiliesti prie šiukšliadėžės.

Tačiau, anot S. Rachmano, ketvirtadalis tokių pacientų po pirmųjų seansų įprastai atsisako gydymo arba paprasčiausiai neišlaiko. O iš 10 ligonių, kuriems yra taikoma tokia terapijos forma, trys taip ir nepajaučia jokio pagerėjimo. Tokiais atvejais gydymas gali ir išvis neturėti efekto, nes sutrikimo priežastis slypi tų žmonių smegenyse.

S. Rachmanas atliko eksperimentą su 50 jaunų merginų, kurios patyrė seksualinę prievartą. Daugelis moterų skelbė, kad jų neapleidžia nuolatinis „nešvarumo“ pojūtis po įvykio, ir jos yra įnirtingai bando „nuplauti“ tą purvo jausmą. 

S. Rachmanas ir jo kolegos mano, kad jau gali pasiūlyti efektyvų mentalinio užterštumo gydymo metodą, kuris jau buvo sėkmingai pritaikytas 12 pacientų, kenčiančių nuo obsesinio-kompulsinio asmenybės sutrikimo. Šiuo metu mokslininkai planuoja atlikti platesnį eksperimentą, kuris leistų jiems visiškai įsitikinti pirminių šio metodo rezultatų tikslumu.

Jeigu pasirinkta gydymo būdas pademonstruos ir tolimesnį efektyvumą, tai „mes galėsime padėti visiems tiems, kurie dabar atsidūrė, kaip ta ledi Makbet, – už mūsų galimybių ribų,“ – aiškino specialistas.