Ar turėtume visi tapti veganais?

Ray Pierrehumbert iš Oksfordo universiteto tyrė įvairių dietų poveikį aplinkai. Jei norime išmaitinti iki 9 milijardų 2050 m. išaugsiančią žmonių populiaciją nesunaikindami aplinkos, turėsime tai daryti augalais, sako jis. O augant veganizmui tai kelia potencialią problemą. Veganiški maisto produktai, kaip kokoso riešutų aliejus ir riešutų sviestas, dažnai nebūna auginami vartojimo vietoje. Jei didelė gyventojų dalis atsisakytų mėsos ir pieno, reikėtų transportuoti daugiau augalų, kas padidintų anglies pėdsaką, kuris sumažėjo, atsisakius mėsos ir pieno. Žinoma, sutinka Pierrehumbertas, bet nedaug. Jis nurodo pranešimą, kuriame nagrinėjamos viso Brazilijos jautienos gamybos ciklo emisijos. Jame parodyta, kad mėsos transportavimas į Europą sudaro vos 2,5% bendrų emisijų. Tai rodo, kad dėl augalų transportavimo padidėjusios emisijos būtų nereikšmingos, lyginant, su išskiriamomis, auginant gyvulius, sako Pierrehumbertas.

Perėjimas prie augalinio maisto žmonėms galėtų suteikti ir ekonominę naudą. Daug mėsos vartojantys labiau rizikuoja susirgti širdies vainikinių kraujagyslių ligomis, insultu, antro tipo diabetu ir vėžiu. Marco Springmann iš Oksfordo universiteto paskaičiavo šių ligų kaštus. Remiantis jo vertinimu, visam pasauliui tapus vegetarais, pasaulyje per metus būtų išvengta 7,3 mln ankstyvų mirčių – 8,1 mln, jei visi taptų veganais. Sveikatos apsauga kasmet sutaupytų po daugiau nei $1 milijardą. „Didžioji dalis [žemės ūkio] subsidijų tenka galvijų auginimu,“ sako Springmann. „Galėtume nukreipti jas aplinkos apsaugos ir sveikatos tikslams.“

Ir visa tai padėjo apsispręsti. Kai skaitysite šias eilutes, jau būsiu suvalgiusi visus neveganiško maisto likučius namie ir vėl imsiuosi veganiškos dietos. Šį kartą turėsiu būti labiau disciplinuota, kad gaučiau pakankamai būtinų maisto medžiagų, ir jau pradėjau planuotis standartinius patiekalus, kurie galės man tai suteikti. Tikiuosi, bus paprasčiau, nei praėjusį kartą. Įžymybėms reklamuojant veganišką gyvenseną, o prekybos tinklams pradedant sekti tendenciją, gauti ingredientų ir planuoti patiekalus tampa paprasčiau.

Ir žinau – nepaisant paplitusio įsitikinimo, – kad tas maistas nebus nepatraukliai beskonis. Tuos metus, kol buvau veganė, švęsdavau Padėkos dieną – tradiciškai kalakutocentrinę šventę – su kitais nevalgančiais mėsos. Ji visada buvo mano mėgiamiausia ir iš pradžių nerimavau, kad veganiškoji versija bus pilkai bedžiaugsmė. Klydau.

Kasmet susirenkame padėkai prie stalo, nukrauto Briuselio kopūstais ir veganiškais „čederio“ sausainiais, netikru dešros įdaru ir grybų padažu. Dažnai ant stalo būna ir tempe ar seitano ar kokio kito mėsos pakaitalo. Desertui – moliūgų sūrio pyragas su anakardžio riešutais. Tai buvo skalsu ir skanu ir nieko netrūko, labiausiai – džiaugsmo.

Chelsea Whyte

www.newscientist.com