Moteris, kuri pasirodė esanti vyru - pasaulinio garso sportininkės istorija ir kaip iš tikro tampama vyrais ar moterimis?

Praėjusią savaitę grupė britų biologų Science žurnale pranešė apie žinduolių genome aptiktą naują „lyties jungtuką“. Pašalinus nedidelę, 500 bazių dydžio atkarpą iš pelių embrionų su vyrišku genotipu XY, šie išsivystė į pateles. Šis eksperimentas primena, kad riba tarp vyriškos ir moteriškos lyties visai nėra tokia griežta ir iš anksto nulemta, kaip esame pratę manyti. Iš pradžių lytis skiria vienintelis požymis, — turi embrionas X chromosomą, ar neturi, tačiau XX amžiuje gydytojai susidūrė su situacijomis, kai X chromosomą turėjo moterys. Kaipgi tampama vyrais ir moterimis ir kas tam gali sutrukdyti.

Moteris, kuri pasirodė esanti vyru

Nuo 1968 metų visos moterys, dalyvaujančios stambiose tarptautinėse varžybose, tarkime, Olimpiadoje, privalėjo savo lytį patvirtinti genetiniu testu. Organizatoriai taip siekė išvengti sukčiavimo ir sulyginti visų moterų rungčių dalyvių galimybes. 1985 metais ispanė, barjerinio bėgimo čempionė Maria José Martínez-Patiño atvyko į Japonijoje, Kobė mieste vykusią Pasaulinę unversiadą, kur jos paprašė atlikti lyties nustatymo analizę.

Kaip žurnalui Lancet pasakojo pati Martínez-Patiño, ji augo ir atrodė kaip paprasta mergina, ji turėjo krūtis ir vaginą. Be to, prieš du metus iki Universiados ji jau buvo tikrinta Tarptautiniame lengvosios atletikos čempionate Helsinkyje ir gavo „moteriškumo sertifikatą“. Tačiau Kobėje atlikę chromosomų testą, gydytojai padarė išvadą, kad Maria genetiškai yra vyras su XY kariotipu (chromosomų rinkiniu). Iš varžybų ją pašalino ir atėmė visus anksčiau laimėtus apdovanojimus.

Profesionalių sportininkių priklausymo moteriškai lyčiai patikrinimas įvestas dėl Doros Ratjen istorijos — vokiečių lengvaatletės, dalyvavusios 1936 metų Olimpiadoje. Kaip paaiškėjo po rungtynių, Dora buvo vyras, kuris, sąmoningai ar ne, apgaudinėjo organizacinį komitetą. Po kelių metų nuo šio įvykio visas dalyves pradėjo tikrinti gydytojai, o technologijoms vystantis, vizualines apžiūras pakeitė kraujo analizė ir kariotipo tikrinimas.

Žinoma, nuo 1968 iki 1996 metų, kol visų dalyvių lytis buvo privalomai tikrinama, genetinių anomalijų, panašių į Maria Martínez-Patiño, buvo ir daugiau. Tačiau Martínez-Patiño istorija, jai pačiai pageidaujant, buvo paviešinta. Nors diskvalifikacija dėl protestų netrukus buvo atšaukta, 1992 metais Maria sportinę karjerą baigė ir tapo mokslininke — politologe ir kovotoja už sportininkių teises. Ji smarkiai prisidėjo, kad būtinas testavimas kaip žmogišką orumą žeminanti ir galinti sunkiai psichologiškai traumuoti procedūra būtų atšauktas.

Tačiau sporto komitetai pasiliko teisę atlikti analizę „įtartinais“ atvejais. Pastaraisiais metais priežastimi sportininkėms nedalyvauti varžybose įvardinamas hiperandrogenizmas, pasireiškiantis aukštu testosterono lygiu moterų kraujyje. Tačiau dėl šios priežasties diskvalifikuota Indijos bėgikė Dutee Chand ir P. Afrikos atletė Caster Semenya sugebėjo per teismą apginti savo teisę Olimpinėse žaidynėse atstovauti moterų rinktinę. Pagrindiniu gynybos argumentu tapo testosterono lygio kraujyje ir sportinių rezultatų įrodymų nebuvimas. Aktyvistų spaudžiamas, TOK reikalavimus sušvelnino ir už moterų rinktines leidžia dalyvauti netgi translyčiams asmenims.

Moteris „pagal nutylėjimą“

Nepaisant apvaisinimo metu gautų chromosomų rinkinio, embriono vystymosi pradžioje tarp moteriškos ir vyriškos lytinės sistemos skirtumų nebūna, – tuo pačiu metu susiformuoja ir Volfo ir Miulerio latakai, iš kurių vėliau išsivysto vyrų sėklatakis ir moterų gimda su makštimi ir Falopijaus vamzdžiais (kiaušintakiais). Embriono lytinės liaukos (gonados) nediferencijuotos ir jose yra pirminės lytinės ląstelės, kurios gali virsti tiek kiaušinėlių, tiek ir sėklidžių ląstelėmis.

Kad prasidėtų liaukų vystymasis „vyriška“ kryptimi, reikia Y chromosomos, tiksliau, vienintelio jos geno SRY (sex-determining region Y). Šis genas koduoja transkripcijos faktorių, tai yra, baltymą, kuris reguliuoja kitų genų pasireiškimą. Atitinkamoje vystymosi stadijoje įsijungęs SRY genas sukelia pirminių lytinių ląstelių diferenciaciją į Sertoli ląsteles —pagalbines sėklidžių ląsteles. Sertoli ląstelės gamina antimiulerio hormoną, slopinantį Miulerio latako vystymąsi į moterišką lytinį traktą. O be to, jos gamina faktorius, skatinančius sėklatakio vystymąsi, spermatozoidų pirmtakų atsiradimą ir testosteroną gaminančių Leidigo ląstelių brendimą. Veikiant testosteronui, Volfo latakas transformuojasi į sėklatakį, o veikiant jo dariniui — dihidrotestosteronui — vyksta išorinių lytinių organų diferenciacija.

Jeigu Y chromosoma yra, tačiau SRY dėl kokių nors priežasčių nesuveikia, „pagal nutylėjimą“ aktyvuojasi transkripcijos faktoriai WNT4 ir RSPO1, lemiantys moteriškos lytinės sistemos vystymąsi: pirminių ląstelių tapimą pagalbinėmis kiaušidžių ląstelėmis (granuliozines ląsteles), ovocitų ir folikulų susidarymą. Jei antimiulerio hormono ir testosterono nėra, vidiniai ir išoriniai lytiniai organai diferencijuojasi pagal moterišką tipą, o Volfo latakas sunyksta.

Nykstanti lytis

Y chromosoma apibrėžiamos lyties sistema žinduoliams išsivystė maždaug prieš 300 milijonus metų (kitais duomenimis, – prieš 160 milijonų metų) ir ji būdinga daugeliui jų (tačiau ne visiems). Lytinės chromosomos vykstant evoliucijai veikiausiai radosi iš poros identiškų somatinių chromosomų, vienai iš jų įgijus vyriškos lyties nustatymo funkcijas. X ir Y chromosomos negali keistis DNR kodo atkarpomis taip, kaip tai daro kitos chromosomų poros, todėl Y chromosomų DNR negali būti remontuojama rekombinacijos būdu. Todėl Y chromosomoje kaupiasi mutacijos ir ji degraduoja.

XX/XY lyties nustatymo sistema būdinga žinduoliams, tačiau gyvūnai turi ir kitų variantų. Pavyzdžiui, kai kurių vabzdžių sistema panaši į mūsiškę, tik be Y chromosomos. Jie naudoja XX/XO sistemą, kur patelės turi dvi X chromosomas, o patinai — vieną. Šiuo atveju gonadų vystymąsi nulemia lytinėje chromosomoje esančių genų dozė. Daugelis bendruomeninių vabzdžių individų yra haploidiniai, tai yra, turi vieną chromosomų rinkinį vietoje dviejų. Jie vystosi iš neapvaisintų kiaušinėlių ir tampa patinėliais. Individai su dvigubu chromosomų rinkiniu tampa patelėmis.

Paukščių ir daugelio reptilijų lytį apsprendžia ZZ ir ZW chromosomų poros, kur ZW atitinka moterišką lytį. Kas lemia vyriškos ar moteriškos vystymosi programos paleidimą, nėra visiškai aišku – tikėtina, čia dalyvauja DMRT1 genai Z chromosomoje ir FET1 bei ASW genai – moteriškoje W chromosomoje. Beje, kai kai kurių reptilijų, pavyzdžiui, aligatorių, lytį lemia ne speciali chromosoma, o aplinkos sąlygos, konkrečiai, aplinkos, kurioje vystosi embrionas, temperatūra.

Dėl degradacijos, vykusios milijonus metų nuo lytinių chromosomų atsiradimo, Y chromosoma didžiąją dalį savo genų prarado. Dabar ji koduoja vos 50 baltymų, kai tuo tarpu X chromosomoje yra daugiau nei tūkstantis genų. Mokslininkai paskaičiavo, kad jei Y chromosoma DNR praras tokiu pačiu tempu, po 5 – 10 milijonų metų ji visai išnyks.

Beje, palyginus žmonių ir šimpanzių Y chromosomas, paaiškėjo, kad nuo rūšių atsiskyrimo (maždaug prieš šešis milijonus metų), kai kurie šimpanzių genai šioje chromosomoje įgijo neigiamų mutacijų ir „sulūžo“, tuo tarpu žmonių jie tebefunkcionuoja. Tad, galime viltis, kad žmonių Y chromosoma nustojo mažėti ar bent jau daro tai lėčiau.

Ne tik lytinės chromosomos

Jei lyties įjungimui būtinas vienintelis SRY genas, ką gi mokslininkai išsiaiškino naujame straipsnyje Science? Kaip minėta, SRY koduoja baltymą, pradedantį visą reakcijų kaskadą. Pagrindinis jo taikinys – SOX9 genas. Jis taip pat koduoja transkripcijos faktorių ir būtinas Sertoli ląstelių diferenciacijai ir funkcionavimui. Kad procesas prasidėtų, Sox9 skaičius embrioninėse lytinėse liaukose turi pasiekti tam tikrą kritinį lygį, tačiau vien SRY tam nepakanka. Kad sustiprėtų SOX9 ekspresija, reikia reguliavimo ploteliai, vadinamieji ekspanseriai, „stiprintuvai“.

Francis Crick instituto Londone tyrėjai aptiko tokį stiprintuvą Enh13, anksčiausiai kimbantį į darbą ir be kurio neprisikauptų pakankamai Sox9. Ši, vos 557 bazių porų ilgio DNR atkarpėlė yra 17 chromosomoje, gerokai nutolusi nuo jo kontroliuojamo SOX9 geno, ir dėl to jį identifikuoti buvo itin keblu. Kaip praneša mokslininkai, transgeninės pelės, turinčios vyrišką XY genotipą ir pašalintą Enh13, vystėsi pagal moterišką tipą. Ši DNR atkarpa būdinga žinduoliams — ji, panašu, prisideda ir prie žmonių lyties formavimosi. Bent kai kuriems XY genotipą turintiems, bet „apsuktos“ lyties pacientams, stiprintuvo nebuvo dėl 17 chromosomos atkarpos nebuvimo.

Pastaruoju metu mokslininkai linkę manyti, kad būtent SOX9 genas, o ne SRY yra pagrindinis lytinių liaukų vystymosi faktorius. Gali būti, kad per 5 milijonus metų SRY perduos turimas SOX9 aktyvavimo funkcijas kokiam nors kitam baltymui, ir tada vyriškos lyties egzistavimas nebepriklausys nuo Y chromosomos išlikimo.

Tikėtina, kad aktyvavus moterišką programą, SOX9 ekspresiją aktyviai slopina „moteriškas antagonistas“ — genas FOXL2, koduojantis kiaušidžių granuliozines ląsteles. Jei FOXL2 genas sugedęs, embrionui gali išsivystyti sėklidės vietoje kiaušidžių. Todėl teisybės dėlei reikia pažymėti, kad turint moterišką genotipą „atsitiktinai“ tapti vyru irgi įmanoma. Tačiau jeigu genotipą XY turintys nevyrai gimsta 1 iš 3000 naujagimių, genotipą XX turinčių nemoterų pasitaiko septynis kartus rečiau. Kartais taip nutinka dėl atsitiktinio SRY geno „peršokimo“ į X chromosomą.

Kas visi tie žmonės

Būsenos, kai fenotipinė, gonadinė (tai yra, apibrėžiama atitinkamų lytinių liaukų buvimu) ir chromosominė lytis viena kitos neatitinka, vadinamos lyties formavimosi sutrikimais (DSD — Disorders of sex development). Jos įprastai sukelia nevaisingumą ir dažnai sutrikdo lytinių organų formavimąsi, todėl faktiškai tokių žmonių lytį nustatyti būna sudėtinga ir mokslinėje literatūroje jie įvardinami interseksualais. Savo socialinę ir formaliąją lytį jie nustato pagal savo pasaulėžiūrą ir aplinką.

Be SRY ir SOX9 genų mutacijų, dar identifikuota daugiau nei dešimt somatinių chromosomų mutacijų, kurių veikimo sutrikimas vaisiaus vystymosi metu gali sukelti DSD. Daug sutrikimų randasi dėl netinkamo endokrininės sistemos veikimo. Paplitusi DSD priežastis — nejautrumo androgenams sindromas. Būtent ši diagnozę galiausiai nustatyta Maria José Martínez-Patiño, o taip pat džiazo dainininkei Eden Atwood. Visiškai nejautrios testosteronui, fenotipiškai jos „visu šimtu procentų“ yra moterys, nepaisant jų genome esančios Y chromosomos ir susiformavusių sėklatakių. Dalinis atsparumas vyriškiems hormonams lemia maišyto fenotipo formavimąsi.

Labiau paplitęs yra adrenogenitalinis sindromas — perteklinė vyriško lytino hormono gamyba dėl sutrikusios antinksčių žievės veiklos. Šį sindromą turintys žmonės atrodo pernelyg raumeningi, nepriklausomai nuo genotipo, o moterims deformuojamos genitalijos. Gali būti, kad būtent šio sindromo — ir Olimpinio komiteto — aukomis tapo sportininkės, diskvalifikuotos iš tarptautinių varžybų dėl per didelio testosterono lygio.

Psichologas John William Money , nagrinėjęs lytino identiteto problemas, iškėlė prielaidą, kad lyties koncepcija yra daugiapakopė, ir nuo chromosominės lyties iki socialinės – ilgas kelias. Atsižvelgiant į tai, kiek faktorių lemia vyro ar moters formavimąsi, panašu, kad rodiklius, susijusius su lytinių chromosomų rinkiniu ar kūno dalies buvimo, seniai metas pamiršti ir leisti žmonėms būti tuo, kuo jie save jaučia.

D. Spasskaja

nplus1.ru