Tamsioji bėgimo pusė, apie kurią nedaug kas žino, o paskui baigiasi net vidaus organų pažeidimais: koks bėgimas yra naudingas, koks žalingas, kam prie starto geriau visai nestoti ir kaip iš tikro reikėtų elgtis po finišo

Mokslininkai įrodė, kad bėgikai turi 30 proc. mažesnę ankstyvosios mirties riziką bei 45 proc. mažiau miršta dėl širdies ir kraujagyslių ligų. Paprastai reguliariai bėgiojančių vidutinė gyvenimo trukmė yra trimis metais ilgesnė lyginant su tuo neužsiimančiais, ir bėgimas visomis prasmėmis viršija kitas fizines veiklas. Taip pat, turbūt nesutiktume nei vienos gydytojo specialybės (su mažomis išimtis tik gydančių sąnarius) atstovų, kurie nepripažintų teigiamos bėgimo ristele reikšmės sveikatai. Bėgimas teigiamai veikia ne tik fizinę, bet ir psichikos sveikatą, yra puikus trigeris mūsų teigiamų emocijų išlaisvinimui.

Beje, smetoninėje Lietuvoje įvairių specialybių gydytojų pacientai buvo skatinami kasdieniam 1-2 valandų trukmės intensyvesniam pasivaikščiojimui.

Tamsioji maratono pusė

Maratonas yra didelis atstumas, kuris netinkamai pasiruošusiems gali sukelti raumenų, sąnarių ar kitų gyvybiškai svarbių organų pažeidimus, o daliai jų, deja, negrįžtamus.

Dažniausia to priežastis, kad bėgikas šiam iššūkiui nėra tinkamai pasiruošęs arba klaidingai yra įsitikinęs, kad šio atstumo įveikimas yra savo sveikatos ir fizinių galimybių įrodymo testas.

Prisiminkime gegužės mėn. pabaigoje vykusį masinį bėgimą, kai į ligoninę dėl neadekvataus skysčio suvartojimo esant karštam orui, pateko 10 jaunų bėgikų su inkstų funkcijos nepakankamumu. Taip pat tenka pripažinti, kad bemaž kiekvienais metais, viename iš pasaulio miesto maratonų įvyksta ir staigios mirties, neretai dėl iki tol buvusio nediagnozuotos širdies ir kraujagyslių ligos, atvejų.

Antai, paskutiniai du Londono maratonai buvo paženklinti dviejų jaunų bėgikų mirčių trasoje, praėjusiais metais bėgdamas simbolinę 500 m. maratono atkarpą dėl širdies smūgio mirė 56 m. Tuniso sveikatos apsaugos ministras.

Taigi į maratono iššūkį turime priimti tam pasiruošę bei tvirtai įsitikinę, jog sveikatos būklė leidžia saugiai tai daryti. Pats buvau liudininkas kelių vykusių pokalbių, kuomet besiruošiantys bėgti maratoną, lengvai ir neatsakingai prie pusmaratonio, ar maratono kvietė prisijungti savo draugus, kolegas, pabrėžiant, jog tai paprasta, tereikia registruotis, tam nusiteikti ir pasinerti į bėgimo nuotykį.

Priešingai, didžiausią dėmesį norime atkreipti dėmesį į bėgikus, kuriems dėl starto būtina pasitarti su gydytojais:

• turintys širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius (ŠKL) (rūko, vartoja alkoholį, turi viršsvorio, padidintą, nekoreguojamą arterinį kraujospausimą), arba jau anksčiau diagnozuotą ligą;
• visiems peržengusiems 35 metų amžiaus ribą padidėja ūminio miokardo infarkto bei staigios mirties išsivystymo rizika. Ją dažniausiai sukelia iki tol nediagnozuotos bei paciento ignoruojamos širdies ligos. Todėl visiems šio amžiaus pacientams prieš bėgimą rekomenduojama pas gydytoją užsirašyti elektrokardiogramą (EKG). Tai svarbu ne dėl paties bėgimo, tačiau dėl su amžiumi didėjančios ŠKL rizika. Antai mokslininkai po maratono ištyrę 167 Berlyno maratono bėgikus (amžiaus vidurkis 50 m.) jų kraujo tyrimuose nustatė padidėjusius širdies raumens pažaidos žymenų, atspindinčių širdies pažeidimą, koncentraciją. Kai kuriems bėgikams prireikė netgi 2 savaičių, kad šie rodikliai grįžtų į normą. Taigi, po maratono organizmas reikalauja pertraukos.
• įvertinkime savo kojų raumenų ir sąnarių būklę. Būtent bėgimo metu didžiausia apkrova tenka kojų sąnariams, ypač kelio, raiščiams, sausgyslėms. Dėl šių ypatumų, rekomenduojama kas 1000 km keisti sportinius bėgimo batelius, kad jų apsauginė amortizacine funkcija išliktų kuo geresnė. Nekalbant, kad svarbu ir pati pėdos statymo technika mažinant traumatiškumą. Beje, po maratono bėgikams, netgi nesiskundžiantiems kojų skausmais, atliekamame magnetinio rezonanso tyrime gali būti stebimi sąnarių mikropažeidimai.

Kada saugu stoti prie maratono linijos:

• esu tam tinkamai ir atsakingai pasiruošęs: reguliariai ir pakankamai atsakingai ruošiausi;
• neturiu jokių nusiskundimų, o jeigu esu sirgęs ar sergu liga, esu ištirtas gydytojo ir su juo aptaręs man teksiantį saugų fizinį krūvį;
• žinau, kad bet kuriuo metu pasitraukimas iš bėgimo trasos nėra gėdingas ir privalau tai daryti, jeigu bėgimo metu pasireiškia man žinomi simptomai (maudimas ar skausmas širdies plote), arba šie, ar nauji simptomai pasireiškia pirmą kartą;
• suvokti, kad bet kurios distancijos atkarpos įveikimas yra garbingas. Pats geriausias bėgimo laikas, tas kuris yra saugus bėgikui ir aplinkai. Jis nematuojamas valandomis, minutėmis ar sekundėmis.

Kas pavojinga maratono metu:

• organizmo energetinių išteklių (glikogeno) išnaudojimas;
• kūno temperatūros pakilimas dėl dehidratacijos;
• sąnarių mikropažeidimai dėl tenkančio krūvio bei dangos;
• fizinis bei emocinis, protinis nuovargis.

Kas svarbu įveikus maratoną:

• sena bėgikų taisyklė byloja, kad maratonas reikalauja 42 atsistatymo dienų. Svarbus per artimiausias keletą dienų visiškas poilsis;
• grįžimas į įprastinį fizinę veiklą turi būti nuoseklus per 10-15 dienų;
• esant raumenų, sąnarių skausmas galima vaistų nuo skausmo (pvz., acetaminofenas) vartojimas;
• labai svarbu tinkamas netekto skysčio kiekio atstatymas, nes bėgimo metu paprastai organizmas netenkama 3-5 kg skysčių.

Pati pavojingiausia veikla – nieko nedaryti ir neužsiimti jokia fizine veikla. Kaip sakė Vinstonas Čerčilis, „no sport” vis rečiau sutinkama sąvoka mūsų dienomis, ypač dabartiniame laikmetyje. Tačiau, kad bėgimas būtų saugus tai priklauso nuo mūsų pačių.

Maratonas – visų bėgikų gralis. 42,195 km atstumas, kurį pasiuntinys prieš 490 m. pr. K. įveikė nuo Maratono miesto iki Atėnų Graikijoje, šiandien įgyja mistifikuojamą reikšmę. Daugelis bėgikų, sekmadienį stodami prie maratono linijos, nori pasimatuoti savo fizines galimybes, dalis – įrodyti savo pajėgumą, norą išskirtinėje aplinkoje patirti naujų įspūdžių.

Tikiu, jog neapsakomas jausmas, pavyzdžiui, Valencijos maratone bėgti tarp 200 000 bėgikų, arba šį savaitgalį būti tarp 13 000 bėgikų Vilniuje.

Tačiau kartu didžiausią dėmesį norisi atkreipti į bėgikus, kurie šią didžiulę organizmui tenkančią apkrovą vertina kaip į nuotykį, supančios aplinkos raginami išbandyti save (juk tai taip paprasta), neretai visiškai ignoruojant organizmo siunčiamus signalus, jog jie šiam iššūkiui gali būti nepasiruošę.