Nejaugi iš tikro naudojame tik 10 proc. savo smegenų pajėgumų? Tai būtų per daug optimistiška - štai ką apie tai sako neuromokslininkas

Tyrimai ir liūdna vis dažnėjančių psichikos sutrikimų statistika rodo, kad šiuolaikinis žmogus kaip tik labai dažnai perkrauna savo smegenis.

Kaip to išvengti? Kaip lavinti smegenis, kad atitolintume pavojingas ligas? Ką naujo mokslininkai atrado tyrinėdami žmogaus smegenis? Galų gale, kuo jos tokios ypatingos?

Apie visa tai DELFI kalbėjosi su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesoriumi O. Rukšėnu.

– Kodėl nutarėte tapti mokslininku? Kodėl pasirinkote būtent neuromokslus?

– Mama labai norėjo, kad studijuočiau mediciną. Dar besimokydamas mokykloje nuėjau į Vilniaus universitete vykstančius atvirų durų dienų renginius ir supratau, kad ne man ta medicina. Bet man vis tiek buvo įdomu sužinoti daugiau apie gyvybę, pažinti žmogų. Sužinojau, kad universitete yra Biofizikos ir neurokibernetikos laboratorija, nuėjau pasižvalgyti ir man labai patiko. Laboratorijoje mokslininkai užsiiminėjo ir iki šiol užsiiminėja smegenų tyrimais, tad ir aš pradėjau gilintis į šią sritį.

– Ar tiesa, kad žmogaus smegenys iki šiol yra labai mažai ištirtos?

– Tai turbūt labiau priklauso nuo požiūrio. Viena vertus, siekiant pažinti žmogaus smegenis dirbama labai daug, vyksta daug tyrimų, daug investuojama. Kad ir, pavyzdžiui, garsusis Europos „Human Brain Project“ – projektas, skirtas smegenų tyrimams bei padėti visuomenei susipažinti su tais tyrimais. Šiam projektui skirtas milijardas eurų dešimčiai metų. Tai yra didžiuliai finansiniai ir žmogiškieji resursai. Tad pažinimas juda, tik jis juda galbūt ne taip greitai kaip norėtųsi.

Žmogaus smegenys iš tikrųjų yra labai komplikuota sistema. Kai kas mano, kad tai – sudėtingiausia sistema žmogaus kūne. Natūralu, kad pažinti ją sunku ir greitai to nepadarysi.

Atrodo, atrandi kažką nauja, bet su tuo žinojimu atsiranda tik dar daugiau nežinios. Su tokiais paradoksais mokslininkai susiduria labai dažnai.

– Kas daro žmogaus smegenis tokias ypatingas? Juk mūsų smegenys labai skiriasi nuo kitų gyvūnų smegenų.

– Pradėkime nuo kiekybės. Smegenyse esančių neuronų, glijos ląstelių skaičiai yra astronominiai. Kitas dalykas – jau žinoma, kad neuronai tarpusavyje bendrauja per sinapses, o tų sinapsių, manoma, vien kiekvienas neuronas sudaro dešimtis tūkstančių, o prisimenant kiek yra neuronų, galima įsivaizduoti kiek daug yra sinapsių. Smegenų informacijos apdorojimo pajėgumai taip pat yra sunkiai aprėpiami.

Kitas dalykas, smegenys yra sąmonę, emocijas ir mąstymą lemiantis organas, arba dar tiksliau – sistema. Mūsų galingos, save suvokiančios ir analizuojančios smegenys yra tai, kas mus ir daro žmonėmis.

– Skaičiau, kad žmogaus smegenys yra kaip raumenys, kuo labiau jos lavinamos, tuo didesnės. Ar tai tiesa? Ar šiuolaikinių žmonių smegenys didesnės už tų, kurie gyveno prieš šimtą ar du šimtus metų?

– Kad smegenis reikia lavinti, tai yra faktas. Reikia kuo dažniau užsiimti kognityvine veikla, lavintis. Bet kad nuo to smegenys fiziškai didėtų, tai jau nėra tiesa. Didėja smegenų informacijos apdorojimo pajėgumai. Tyrimai taip pat rodo, kad nuolat lavinant smegenis, didėja tikimybė atitolinti neurodegeneratyvines ligas, demencijas ir panašius sutrikimus.

Tačiau fiziškai smegenys labai padidėti negali. Juk jos yra kaukolėje ir tai yra baigtinis tūris.

– Kaip geriausia lavinti smegenis?

– Paprasčiausias patarimas būtų – kuo dažniau užsiimti įvairiausia protine veikla: skaityti, mąstyti, spręsti uždavinius. Taip pat svarbi fizinė veikla, sportas. Juk visi judesiai taip pat kontroliuojami ir koordinuojami smegenyse.

Smegenys yra organizmo dalis, jos negyvuoja sau atskirai. Tad smegenų būsena, funkcionavimas priklauso nuo to, kaip veikia visas organizmas kaip sistema. Būtent dėl to fizinis aktyvumas yra labai svarbu, nes dėl to pagerėja bendra organizmo būklė, aprūpinimas deguonimi, medžiagomis, nuo to geriau veiks ir smegenys.

– Sakoma, kad žmonės naudoja tik 10 proc. savo smegenų pajėgumo. Tiesa tai, ar mitas?

– Tai yra mitas. Jis sklinda jau daugelį metų. Tai yra gana optimistinis požiūris – jei naudojame tik 10 proc. savo smegenų pajėgumų, vadinasi, yra labai didelės galimybės išplėsti mūsų gabumus.

Problema yra ta, kad labai sunku suskaičiuoti tą smegenų pajėgumą. Pradėkime nuo to, kad vis dar nėra galutinio sutarimo dėl to, kiek smegenyse yra neuronų, kiek tarp jų jungčių. Žmogaus protinius gabumus lemia ir tai, kaip tos neuronų jungtys organizuotos, kiek jos efektyvios ir pan.

Nustatyti, kaip smegenys dirba, galime tik labai apytikriais metodais.

Mokslininkai kalba apie tai, kad smegenų pajėgumai nėra begaliniai. Sergamumas psichikos ligomis didėja ir tai galėtų būti vienas iš požymių, kad šiuolaikiniam žmogui tenka per didelė apkrova ir smegenys jau pradeda „gesti ir nusimušinėti“.

– Ar tai reiškia, kad kaip tik per daug įdarbiname savo smegenis? Per daug informacijos ir dirgiklių kasdien mus supa?

– Ne pati informacijos gausa labiausiai apkrauna smegenis, o tai, kaip ji yra pateikiama. Atminties mechanizmų tyrimai rodo, kad labai svarbus yra nuoseklumas. Pavyzdžiui, jei skaitome tekstą, vyksta tam tikri mechanizmai smegenyse, mes įsimename perskaitytą informaciją. Kitaip tariant, tokia informacija perkeliama į ilgalaikę atmintį. Miegas taip pat labai svarbi dalis šiame informacijos įsiminimo procese.

Atidarykite bet kurią interneto svetainę, naujienų portalą ar panašiai ir ką pamatysite? Palyginus su statiška knyga, internete nuolat matome dinamišką vaizdą: keičiasi, mirga reklamos, vaizdo įrašai, visa tai atitraukia dėmesį nuo skaitomo teksto. Vyksta tam tikra fragmentacija, kuri trukdo įsiminti ir sukoncentruoti dėmesį.

– Kokias naujoves neuromokslų srityje galėtumėte išskirti? Ties kuo dabar mokslininkai koncentruojasi, kas labiausiai juos domina?

– Visas labiausiai mokslininkus dominančias temas galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji būtų fundamentalusis pažinimas, o kita tyrimų sritis – taikomasis aspektas arba, kitaip tariant, būdų kovoti su neurodegeratyvinėmis ligomis paieškos. Sergamumas tokiomis ligomis didelis, pasekmės liūdnos, finansinė našta tiek valstybei, tiek asmeniui labai sunki. Ieškoma ligų priežasčių, kad paskui būtų galima sukurti prevencijos ir gydymo būdus.

Fundamentaliuoju pažinimu užsiimantys mokslininkai ieško atsakymų į jau nuo seno žmones dominusius filosofinius klausimus: kaip mes mąstome? Kas yra mintis? Kas yra emocijos? Kas yra pojūčiai? Pavyzdžiui, kai žiūrime ir matome ką nors, turbūt net nesusimąstome, kokie procesai vyksta. Mokslininkams rūpi, kokie mechanizmai veikia, kaip mes matome tai, ką matome. Kaip nuo procesų, vykstančių neuronuose, kai mes į ką nors žiūrime, pereiname prie suvokimo, kad matome ką nors konkretaus: namą, gėlę ar katę.

– Kokiais tyrimais Jūs pats domitės?

– Mano pirmoji meilė yra regos sistema. Tyrinėju, kaip alkoholis ir nikotinas veikia regos sistemą. Daugelis turbūt žinome ar įsivaizduojame, kaip tai veikia, tačiau ląsteliniame lygyje yra dar daug klaustukų.

Kita į interesų sritis – kaip lytiniai hormonai veikia kognityvines funkcijas. Jau prieš kelis dešimtmečius mokslininkai nustatė, kad lytiniai hormonai veikia ne tik lytinę sistemą, bet ir smegenų sistemą.

– Tenka skaityti, kad mokslininkai vis dar atranda naujų smegenų dalių, naujų funkcijų. Vadinasi, pažinimas vis dar vyksta.

– Taip, kad ir kaip keista bebūtų, bet mokslininkai vis dar atranda net atskiras iki šiol nežinotas sistemas smegenyse. Pavyzdžiui, 2015 metais mokslininkai paskelbė, kad smegenys irgi turi limfinę sistemą. Visuose vadovėliuose buvo parašyta, kad limfinė sistema yra visame kūne, bet smegenyse jos nėra. 2015 metais metais paaiškėjo, kad tai yra netiesa – smegenyse taip pat yra limfinė sistema.

Visai neseniai mokslininkai aptiko žmogaus smegenyse specializuotas nervines ląsteles, kurių neturi kiti gyvūnai. Jose aptikta daug genų, kurie būdingi tik žmogui. Gal tai ir bus atsakymas į klausimą, kodėl žmogaus smegenys tokios ypatingos.

Man tai patinka, tai rodo pažinimo begalybę. Žinoma, reikia laiko naujovėms priimti.