Pašėlusiai daužosi širdis, ją spaudžia, padažnėja pulsas, prarandama kalbos dovana, išmuša raudonis arba kūno oda pabąla, prakaituojama, darosi silpna - jei pajutote tokius simptomus, diagnozė iš esmės yra aiški ir... negydoma

Pasak A. Unikausko, mokslininkai meilę kartais pavadina organizmo apsinuodijimu. „Atrastos medžiagos, kurios išsiskiria žmogaus organizme jam įsimylėjus. Pasirodo, tai natūralūs organizmo išskiriami hormonai. Organizmą jie veikia panašiai kaip narkotikai“, – sako jis.

Pamačius meilės objektą, anot A. Unikausko, patiriamas savotiškas stresas: pašėlusiai daužosi širdis, ją spaudžia, padažnėja pulsas, prarandama kalbos dovana, išmuša raudonis arba kūno oda pabąla,  prakaituojama, darosi silpna.

„Kai į akį krinta simpatija, organizmas išskiria feniletilaminą. Tai susidomėjimo, potraukio hormonas. Taip pat kūne pradeda išsiskirti ir adrenalinas, kuris priverčia širdį plakti smarkiau, paaštrina pojūčius. O poros santykiams peraugus į intymesnį lygmenį, susijaudinimo metu išsiskiria oksitocinas, vadinamas meilės hormonu. Jis iš dalies saugo mus nuo neigiamo adrenalino poveikio“, – sako gydytojas.

Jei jausmas abipusis, į kraują išsiskiria dopaminas – meilės ekstazės hormonas. Tačiau, tvirtina A. Unikauskas, jis gali sukelti priklausomybę, o išsiskyrimo metu sumažėjus išvardintų hormonų kiekiui, žmogui prasideda depresijos požymiai.

Pasak A. Unikausko, Kalifornijos mokslininkai nustatė, kad minimalus laikas, kuris turi praeiti nuo išsiskyrimo momento iki santykinio nusiraminimo, paprastai yra lygus pusei to laiko, kurį žmonės buvo kartu. Per tą laiką žmogus išgyvena kelias liūdesio stadijas.

Pasak psichologės G. Petronienės, stadijos yra šios:

1. Šokas. Trunka apie 2 mėnesius, žmogus nuolat verkia, jaučia nežmonišką įtampą, negali miegoti ir patikėti, kad skyrybos iš tikrųjų įvyko.
2. Depresija. Išnaudotos jėgos, nes po šoko stadijos žmogus nuo emocijų nusigalavęs – jam nusvyra rankos, nieko nesinori, užsidaro savyje, niekur neina.
3. Atgaila. Žmogui atrodo, kad jei jis būtų buvęs geresnis, viską būtų galima pakeisti. Jis mano, kad yra dėl visko kaltas ir jei nubėgs ir atsiprašys – įmanoma situaciją sutvarkyti.
4. Beviltiškumas. Praėjęs ankstesnes stadijas jis jau turi mažiau neigiamų emocijų, bet viltis miršta paskutinė.
5. Pyktis. Galvojame, kad antroji pusė buvo bloga, pakenkė mūsų gyvenimui, kad nieko gero santykiuose nebuvo.

Psichologė tikina, kad vyrų ir moterų išėjimo iš meilės būsenos laikas neretai skiriasi. Tačiau iš tiesų svarbi ne lytis: „Nors atrodo, kad moterys daugiau verkia ir niekur neina – tai lemia kultūra, nes su jomis lieka vaikai. Greičiau atsistato tie, kurie yra psichologiškai brandesni. Lietuvoje tokių aukštesnio emocinio intelekto moterų yra daugiau nei vyrų. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus susivokia savyje, kiek jis psichologiškai sveikas ir kiek teisingai elgiasi išsiskyrimo ir atsistatymo metu.“

Vis dėlto, tikina ji, dažniausiai skyrybų iniciatorės Lietuvoje būna moterys: „Dažniausiai Lietuvoje moterys meta vyrus. Pamestas vyras jaučiasi klaikiai, iš to skausmo čiumpa kitą moterį, o paskui, atėjęs pas psichologą sako, kad vis tiek sapnuoja savo žmoną. Moteris, kuri būna su vyru, ką tik patyrusiu skyrybas, pasiima visą jo išsiskyrimo skausmų naštą, nes mūsų moterys yra aukos – jos stengiasi globoti vyrus.“

Išsiskyrimo metu patiriamos emocijos, sako G. Petronienė, priklauso ir nuo patirčių vaikystėje. „Jei vaikas per anksti patiria išsiskyrimo skausmą, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, suaugęs išsiskyrimo jis labai bijo ir negali jo normaliai išjausti. Reikėtų netapatinti vaikiškos jausenos su tuo, kaip jaučiatės dabar.

Reikia bandyti padėti pačiam sau – jei paliktas vyras jaučiasi kaip mažas berniukas, kurį metė mama, turi prisiminti, kad yra suaugęs ir save pats paguosti, surasti sau išeičių. Kai paskęstame skausme, tampame vaikais ir dažnai tai užmirštame“, – teigia gydytoja.

Tačiau išsivaduoti iš liūdesiu, pasak G. Petronienės – įmanoma. „Pirmiausia reikia išeiti iš šoko stadijos – gelbėti save: dirbti, būti su žmonėmis, o jai praėjus – leisti sau paliūdėti. Neverta bėgti į visas pažinčių svetaines, vietoje to pagalvoti, ką praradau, paverkti. O liūdesys baigiasi labai paprastai – verkti nusibosta“, – sako ji.

Pasirodo, išsiskyrimas gali būti ir naudingas: „Kartais žmonės pamiršta, kad be meilės dar yra ir gyvenimas – profesija, pasiekimai, viskas, kas buvo iki sutinkant tą žmogų. Tiesą sakant, išsiskyrę žmonės labai dažnai pajuda karjeros laiptais, nes turi daug laiko. Tą laiką verta išnaudoti ir pagalvoti, ko pats nori gyvenime.“