Mokslinis tyrimas rodo, kad neišoperuotas apendiksas senatvėje gali sukelti pavojingą ligą

Maža to, apendikse ir kitose virškinimo sistemos dalyje seniau aptiktos su Parkinsono liga siejamos baltymų sankaupos taip pat prisideda prie jau turimų įrodymų, jog virškinimo sistema tiesiogiai susijusi su šia smegenų liga.

Neuromokslininkai iš viso pasaulio, analizuodami Parkinsono ligos ir apendikso ryšį, kliovėsi duomenimis iš „Parkinson's Progression Markers Initiative“ ir naudojosi informacija iš Švedijos valstybinio pacientų registro.

Šis bandymas nebuvo paprasčiausias spėjimas: pastaruoju metu vis daugėjo įrodymų, kad daugumai pacientų Parkinsono liga prasideda žarnyne, o tada nervais klajokliais nukeliauja iki smegenų.

Daugiau pasigilinus, tame nėra nieko stebėtino – bent jau atsižvelgiant į faktą, kad pirmasis simptomas yra vidurių užkietėjimas. Neįprastos baltymų sankaupos, dar vadinamos alfa-Sinukleinais, siejamos su liga, taip pat aptinkamos ir apatinėje virškinimo trakto dalyje.

Atsižvelgiant į faktą, kad baltymai kaupiasi kaip imuninės sistemos reakcija į toksinus ir bakterijas, o apendiksas neretai įvardijamas kaip savotiška žarnyno bakterijų slėptuvė, tai tiesiog ideali vieta ieškoti tokio ryšio.

„Nors apendikso reputacija tarsi nereikalingo dalyko, iš tikrųjų jis atlieka labai svarbų vaidmenį mūsų imuninės sistemos veikloje, reguliuodamas žarnyno bakterijų kaupimąsi, ir, kaip parodė mūsų darbas, būdamas tiesiogiai susijęs su Parkinsono liga“, – sako viena iš tyrimo autorių Viviane Labrie iš Van Andel tyrimų instituto Mičigane.

Be to, tai toli gražu ne pirmasis tokį ryšį analizuojantis tyrimas, tačiau ankstesnių darbų rezultatai nebuvo itin aiškūs.

Parkinsono ligos eiga lėta. Kol dopaminą gaminančios smegenų ląstelės pradeda taip smarkiai degraduoti, jog ligonį pradeda varginti traukuliai, sustingsta raumenys ir tampa nebeįmanomi kai kurie automatiniai judeliai, praeina ne vieneri metai.

Lėta šių smegenų ląstelių žūtis kai kurių žmonių organizme susijusi su minėtųjų baltymų sankaupų susidarymu, o dėl to iš dalies galima kaltinti geno, atsakingo už baltymo statybas, mutacijas.

Dešimtmečius trukę tyrimai leidžia daryti išvadą, jog už baltymų sankaupas atsakingi tikrai ne vien genai, o smegenų ir virškinimo trakto sąveika kelia labai daug įtarimų.

Lėta Parkinsono ligos eiga neabejotinai didelis privalumas į rizikos grupę patenkantiems, tačiau mokslininkams dėl šios priežasties žymiai sudėtingiau ją tirti.

Pasinaudoję pacientų registro duomenimis, mokslininkai galėjo sužinoti, kuriems pacientams buvo išpjautas apendicitas, ir ar jiems išsivystė Parkinsono liga. Duomenų iš abiejų bazių palyginimas atskleidė šį tą keisto ir įdomaus.

Daugiau nei pusei milijono registre esančių pacientų buvo atlikta apendoktomija, įtariant uždegimą ar infekciją, o maždaug 2200 iš 1,7 mln. pacientų buvo diagnozuota Parkinsono liga.

Ryšys akivaizdus, juo labiau atsižvelgiant į faktą, kad Parkinsono liga buvo diagnozuota tik 1,6 žmogaus iš 100 tūkst. apendicito neturinčių asmenų. Kalbant apie tuos, kurių apendiksas nepažeistas, minėtųjų dviejų ligų santykis sudarė beveik 2 iš 100 tūkst.

Nors skirtumas akivaizdus, nereikėtų kliautis įsitikimu, esą pašalinus apendicitą galima įgyti imunitetą Parkinsono ligai. Tai reiškia, kad mokslininkams vis dar teks aiškintis, kodėl mutavusios alfa-Sinukleino formos linkusios kauptis ir žudyti smegenų ląsteles.

Atlikus pacientų gyvenamosios vietos palyginimą, paaiškėjo, kad provincijoje gyvenantys asmenys, kuriems išpjautas apendicitas, net 25 proc. labiau rizikavo susirgti Parkinsono liga. Šie rezultatai dar prisideda prie anksčiau atlikto tyrimo, nustačiusio pesticidų ir Parkinsono ligos ryšį.

Ateityje atlikti tyrimai suteiks daugiau informacijos, kaip imuninės sistemos atsakas virškinimo trakte susijęs su ląsteles žudančių baltymų sankaupomis smegenyse ir potencialiai padės sulėtinti ar net užkirsti kelią Parkinsono ligai.