Kaip išsirinkti gerą duoną? Kuo duona mums gali būti naudinga?

Mitybos specialistas pabrėžia, kad šiandien pirkėjams vis dar trūksta žinių, ko reikėtų ieškoti duonos produktų etiketėse ir jų sudėtyje. Kiek skaidulinių medžiagų turėtų būti duonoje? Kiek cukraus ar druskos? Kuo skiriasi pridėtinai ir natūralūs cukrūs? Dr. R. Stukas ir „Fazer Lietuva“ produktų vystymo vadovas Tadas Aleknavičius vardija svarbiausias savybes, kurios neleis pasiklysti etikečių ir produktų įvairovėje.

Skaidulinės medžiagos – pagrindinis pasirinkimo kriterijus

Apie skaidulinių medžiagų svarbą žmogaus organizmui šiandien pradėta diskutuoti itin garsiai. Anot profesoriaus dr. R. Stuko, taip yra dėl to, kad pastaraisiais metais atsirado daug mokslinių tyrimų duomenų, įrodančių jų naudą organizmui. Todėl mitybos specialistas rekomenduoja, renkantis duoną, visų pirma atkreipti dėmesį į joje esantį skaidulų kiekį.

„Kas būtų, jeigu egzistuotų viena magiška tabletė, kuri pagreitintų medžiagų apykaitą, prailgintų gyvenimo trukmę, sukontroliuotų cholesterolio kiekį kraujyje arba sumažintų tikimybę susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis?  Ko gero, tokios tabletės nėra, tačiau yra vienas ingredientas – skaidulinės medžiagos. Deja, lietuviai su maistu skaidulų gauna nepakankamai. Tad duonos kepiniai galėtų padėti spręsti šią problemą“, – teigia mitybos specialistas.

Skaidulos padidina ne produkto maistinę, o jo biologinę vertę, nes jos svarbios daugeliui organizmo fiziologinių funkcijų. T. Aleknavičius teigia, kad daugiausia skaidulų rasite duonoje su priedais – grūdais, sėklomis ar daržovėmis.

Pasak dr. R. Stuko, vidutinė skaidulinių medžiagų paros norma, kuri gali kisti priklausomai nuo amžiaus ir lyties, siekia 25-30 gramų. Maisto produktai, kurių 100 g yra 6 g skaidulų ar daugiau – tai didelį skaidulų kiekį turintys produktai, jei turi bent 3 g skaidulų – juos įvardijame skaidulų šaltiniu. Tad per dieną suvalgius keletą riekių viso grūdo rugių ar avižų miltų duonos, suvartojame didelę dalį rekomenduojamos paros skaidulų normos.

Duona – ne tik angliavandenių, bet ir baltymų šaltinis

Pastaruoju metu populiarėja tendencija, kuomet žmonės mityboje yra linkę gyvulinius baltymus pakeisti augaliniais baltymais. Šiuo metu vis daugiau diskutuojama, kad didesnis baltymų vartojimas gali padėti numesti svorio.

„Pastaruoju metu tampa populiaru mažinti suvartojamų angliavandenių kiekį, o tai lemia, kad vartotojai vis dažniau duonos sudėtyje ieško daugiau baltymų. Tad daugiau daržovių, ankštinių kultūrų, riešutų ir sėklų padaugėja ne tik kasdienėje jų mityboje bendrai, bet ir perkamos duonos sudėtyje. Vidutiniškai 100 g duonos gali būti 8-10 g baltymų, o jeigu jos sudėtyje yra ir ankštinių kultūrų ar įvairių sėklų, šis kiekis gali siekti ir 12 g”, – teigia T. Aleknavičius.

Anot dr. R. Stuko, į duoną mes nežiūrime kaip į baltymų šaltinį visai nepelnytai. Į baltymų kiekį jos sudėtyje ypač reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurie mažina arba visai atsisako gyvulinės kilmės produktų.

„Tuose duonos gaminiuose, kuriuose yra didesnis skaidulinių medžiagų kiekis, yra mažiau angliavandenių, tad automatiškai juose didesnis kiekis baltymų. Ieškant daugiau baltymų turinčių duonos gaminių vertėtų atkreipti dėmesį į viso grūdo avižinius miltus, būtent pastarieji turi mažiau angliavandenių ir daugiau baltymų“, – teigia prof. dr. R. Stukas.

Mažiau druskos ir cukraus

Cukrus – tai žodis, kurį linksniuoja daugelis sveiką gyvenseną propaguojančių vartotojų. Vis labiau populiarėja tendencija mažinti suvartojamo cukraus kiekius ar net visai jo atsisakyti. Praėjusių metų vasarą kepyklos „Fazer Lietuva“ užsakymu atliktas „NEPA“ visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad apie 60 proc. lietuvių, rinkdamiesi duoną, atkreipia dėmesį į joje esantį cukraus kiekį. Anot dr. R. Stuko, tai vienas svarbiausių kriterijų, kuris padės pasirinkti sveikatai palankią duoną.

„Specialistai siūlo rinktis tuos duonos gaminius, kurių 100 gramų yra ne daugiau kaip 3 g cukrų. Todėl šiuo metu daugėja iniciatyvų, kviečiančių mažinti pridėtinio cukraus kiekį maisto gaminiuose. Viena iš jų – žalios „Rakto skylutės“ ženklinimas, kuris reiškia, kad gaminyje yra mažesnis cukrų, druskos, sočiųjų riebalų ir transriebalų kiekis, o grūdų turinčiuose gaminiuose – daugiau maistinių skaidulų. Pamatę duonos gaminį su šiuo ženklu, galite būti tikri, kad pasirinksite kokybišką produktą“, – tikina profesorius.

T. Aleknavičius pabrėžia, kad nereikėtų painioti dviejų sąvokų: pridėtinis cukrus ir natūralūs cukrūs. Pastarieji duonos kepimo procese susidaro natūraliai, be to, jų yra ir tokiuose ingredientuose kaip daržovės ar sėklos.

„Vartotojui visada reikėtų etiketėje atkreipti dėmesį ne tik į maistingumo lentelę. Joje matysite bendrą cukrų kiekį. Tačiau žiūrėkite ir į sudėtį – kuo cukrus aukščiau ingredientų eilutėje, tuo daugiau jo pridėta papildomai. Tačiau gali būti ir taip, kad pridėtinio cukraus nėra visai, bet keletas gramų cukrų produkte vis dėlto yra“, – teigia T. Aleknavičius.

R. Stukas taip pat prideda, kad nereikėtų rinktis duonos gaminių, kurių sudėtyje 100 g produkto turi daug daugiau nei 1 g druskos.

„Džiugu, kad vartotojams vis labiau svarbi tampa duonos sudėtis ir jos maistinė bei biologinė vertė. Tačiau žinių jiems vis dar trūksta. Todėl žalios „Rakto skylutės“ ženklinimas galėtų tapti gera pradžia ir svariu argumentu tiems, kurie nežino, nuo ko pradėti ir ko ieškoti ant pakuočių“, – teigia T. Aleknavičius.