5 įdomūs faktai apie mirtį, kurių galbūt nežinojote: kuo naudingos mintys apie mirtį ir kas padės nuspėti gyvenimo trukmę?

Mintys apie mirtį jaudina kiekvieną. Bet kiek iš tikrųjų apie ją žinome? Pristatome penkias ekspertų išvadas apie mirtį – biochemines, medicinines, genetines, sociologines ir psichologines, apie kurias anksčiau galbūt nesusimąstėte, rašoma independent.co.uk.

1) Bėgant metams, silpsta mirties baimė

Nors intuicija jau seniau šnibždėjo, kad, bėgant metams, mirties baimė darosi vis mažesnė, Jungtinėse Valstijose atlikti tyrimai tai įrodė moksliškai. Vienas tyrimas atskleidė, kad šeštoje ir septintoje dešimtyje esantys žmonės labiau bijo mirties nei aštuntoje ir devintoje gyvenantys. Panašias išvadas pateikia ir kita akademinė studija. Jos metu nustatyta, kad septintoje dešimtyje gyvenantys žmonės mažiau nerimauja dėl mirties nei vidutinio amžiaus ar jaunesni.

Dar vienas tyrimas atskleidė, jog didžiausia mirties baimė kankina 20-30 metų žmones. Bėgant metams, ji akivaizdžiai mažėja. Vyrų kategorijoje ši baimė ima drastiškai mažėti septintoje dešimtyje, o moterų – penktą ir šeštą dešimtį. Visų tyrimų metu buvo apklausti skirtingo amžiaus žmonės, tačiau ekspertai nesekė konkrečių žmonių ilgesnį laiką. Gali būti, amžiaus ir mirties baimės ryšį lemia kartų veiksnys: neatmetama galimybė, kad mūsų protėviai buvo žymiai psichologiškai stipresni, nei esame mes.

2) Mintys apie mirtį padeda geriau pasirengti neišvengiamam

Trumpai apibūdinkite, kokių emocijų kyla susimąsčius apie savo mirtį. Pagalvokite, kas, jūsų nuomone, vyks mirties akimirką ir po jos. Būtent tokių instrukcijų sulaukė tūkstančiai žmonių visame pasaulyje per pastaruosius 25 metus, dalyvavę specialiame tyrime. Viena iš įdomesnių tyrimą vykdžiusių akademikų įžvalgų ta, kad pamąstymai apie mirtį žmones skatina savo vaikams duoti tokius pačius vardus kaip jų.

Kitaip tariant, mintys apie mirtį verčia siekti bent simbolinio nemirtingumo, kurį gali suteikti vaikai ar grupės žmonių, su kuriais save vienas ar kitas asmuo identifikuoja. Netgi yra įrodymų, jog, mirties akivaizdoje, net ir nereligingi žmonės įtiki Dievą ir amžinąjį gyvenimą.

3) Irstantis lavonas skleidžia salsvą dvoką

Įvardyti, koks mirties kvapas, labai sunku, tačiau kone visi šventai įsitikinę (ir ne veltui), jog jis labai nemalonus. Iš tikrųjų irstančio lavono dvokas labai sudėtingas, jį sudaro daugiau nei 400 nuolat besikeičiančių cheminių junginių.

Dauguma jų mes dalijamės su gyvūnais, tačiau neseniai atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, jog, esą egzistuoja penki esteriai – organiniai junginiai, kurie, reaguodami su vandeniu, sudaro alkoholį ir įvairių rūgščių, būdingi išskirtinai žmonėms.

Kitose gyvūnų rūšyse – pradedant varlėmis ir paukščiais ir baigiant kiaulėmis – jų aptinkama 26. Įdomiausia tai, kad jie susidaro ir vaisiuose (daugiausia jau pradėjusiuose pūti). Tie, kuriems tokie ryškūs kvapai jau pažįstami, pavyzdžiui, teismo medicinos ekspertai ar laidojimo namų darbuotojai, dažniausia irstančio lavono dvoką įvardija kaip šleikščiai salsvą. Panašu, kad dabar žinome, kodėl.

4) Ne, po mirties neauga nei jūsų nagai, nei plaukai

Greičiausiai esate girdėję, kad po mirties dar kurį laiką auga žmogaus nagai ir plaukai. Šis mitas labai puikiai dera su kraupiu vaizdiniu, kaip ekshumuoti palaikai atrodo taip, jog jiems skubiai reikia manikiūro ir kirpėjo paslaugų. Greičiausiai tokį įsitikinimą pagimdė tokį nagų ir plaukų augimą mačiusiųjų liudijimai, tačiau iš tikrųjų tai tėra iliuzija.

Tiesa ta, kad po mirties kūnas pradeda netekti vandens ir trauktis, todėl susidaro įspūdis, kad plaukai ir nagai atrodo ilgesni. Tai, ką suvokiame kaip plaukus ir nagus, iš tikrųjų net neturi gyvybės: vienintelės gyvos dalys yra plaukų folikulai ir po oda esanti nago matrica. Tam, kad augtų plaukai ir nagai, reikalingi aktyvūs hormonai, ką jau bekalbėti apie tokias būtinas sudedamąsias dalis kaip baltymai ir riebalai, kurių praktiškai iš karto po mirties fakto nebelieka.

5) Telomeros ilgis padės nuspėti gyvenimo trukmę

Gana ilgą laiką manėme, kad mūsų ląstelės gali būti nemirtingos, esą palankiomis sąlygomis jos gali dalintis amžinai. 1961 metais paaiškėjo, kad taip nėra: po maždaug 50-70 pasidalijimų, jos liaujasi tai dariusios.

Dar po dešimtiems metų hipotezė praplėsta: telomeros – besikartojančios DNR sekos chromosomų pabaigose – po kiekvieno pasidalijimo sutrumpėja. Kai tampa pernelyg trumpos, dalijimasis liaujasi, ir ląstelės miršta. Nuo to laiko mokslininkai sėkmingai renka įrodymus, jog telomeros ilgis gali padėti prognozuojant gyvenimo trukmę – ir ne tik kalbant apie žmones. Nepaisant to, tai patvirtina toli gražu ne visi tyrimai.

Taip pat neaišku, ar trumpėjančios telomeros sukelia senėjimą, ar tai tėra simptomas. Jei telomeros ilgis iš tikrųjų kontroliuoja senėjimą, tuomet vieną dieną gali tapti įmanoma, manipuliuojant jų ilgiu, prailginti gyvenimo trukmę. Nors šiuo metu apie telomeras ir žinome pakankamai nedaug, net neabejojama, kad ateityje ši situacija pasikeis.