To, ką apie kvapus papasakojo profesorius, mažai kas žino: kaip galima užuosti Parkinsono ligą, kaip moterys rinkosi vyrus „prakaituotų marškinių tyrime“ ir kokie kvapai patys mėgiamausi?

Žmonės kvėpinosi, kad pakeistų savo kūno aromatą, jau daugiau nei 5000 metų. Visada egzistavo požiūris, kad kvepalai maskuoja kūno individualų kvapą ir padaro jį malonesnį. Tačiau kas verčia vieną žmogų mėgti kokį nors kvapą, o kitą – jo nekęsti?

Žinoma, didelis vaidmuo tenka asmeniniam estetiniam skoniui – žmonėms tiesiog patinka tam tikri kvapai. Paslaptį pradėjo įminti šių laikų mokslas, kuris patvirtina – biologija ir genetika renkantis kvepalus turi gerokai didesnę reikšmę, nei buvo galima įsivaizduoti!

Vaikščiojantys kvepalų fabrikai

Žmogaus natūralų kvapą kaip ir atskirų aromatų pomėgį daugiausia lemia genai. Žinduoliams, pavyzdžiui, žmonėms ir pelėms, būdingas unikalus, genetiškai apibrėžtas kūno kvapas, kuris vadinamas kvapo tipu ir kuris uoslei yra tarsi etiketė – padeda atskirti individus. Apskritai, pasak mokslininkų, cheminis žinduolių susižinojimas galėtų būti beveik pats svarbiausias komunikacijos būdas, susijęs ne tik su teritorijos žymėjimu gyvūnams, bet ir turintis didelį vaidmenį pritraukiant ir renkantis partnerį, reprodukcijoje, prižiūrint vaikus ir net ištveriant ligas.

Nustatyta, kad individo kvapo tipą iš dalies nustato pagrindinis histo suderinamumo kompleksas (MHC) – genomo dalis, atliekanti svarbų vaidmenį imuninės sistemos veikloje ir kurią turi didesnė dalis stuburinių.

Kvapo tipo informacija kūne perduodama su jo skysčiais, pavyzdžiui, prakaitu ir šlapimu, kuris turi daug lakių organinių junginių, iš kurių dauguma išskiria kokį nors kvapą – tai galima pastebėti, pavyzdžiui, atidarant uždaras spinteles sporto klubuose. Žmonės yra tarsi vaikščiojantys kvepalų fabrikai – kūnas nuolat išskiria lakius organinius junginius. Jų iškvepiamo ore, juos išgarina praktiškai kiekviena pora, ir jie gali labai skirtis, priklausomai nuo amžiaus ir dietos.

Mikrobai, gyvenantys žarnyne ir ant odos, taip pat dalyvauja formuojant būdingą kvapą, suskaidant medžiagų apykaitos šalutinius produktus į labiau kvepiančias medžiagas. Šios „kūno chemijos“, kurią galima paaiškinti, kodėl vieni ir tie patys kvepalai ant skirtingų žmonių odos kvepia skirtingai, šaknys galėtų slypėti MHC genuose.

Nustatyta, kad net dauguma ligų turi savo specifinį kvapą – cukriniu diabetu sergančiojo šlapimas kvepia pūvančiais obuoliais, vidurių šiltinė suteikia kūnui keptos duonos aromatą, o sergančiojo geltonuoju drugiu oda primena mėsos parduotuvės kvapą. Įdomu, kad jį gali suosti ne tik gyvūnai (pvz., šuo sugeba „užuosti“ žmogui vėžį), bet ir žmonės.

Biochemikus sudomino škotės Joy’os Milne’ės atvejis, kuri išgarsėjo savo gebėjimu užuosti Parkinsono ligą. Pasak jos, šiai ligai būdingas savotiškas medienos ir muskuso kvapas. Joy’a tai suuodė savo vyrui, kuris susirgo po šešerių metų, bet po to ji atskleidė, kad sergančiųjų Parkinsonu palatoje ligoninėje visi taip kvepėjo. Mokslininkai atliko nedidelį koduotą eksperimentą – prašė jos pauostyti sergančiųjų Parkinsonu prakaituotus marškinius ir sveikų žmonių drabužius (kiekvienų po šešis). Milne’ė teisingai identifikavo ligonius, bet nurodė taip pat vieno sveiko dalyvio marškinius. Tai, kas iš pradžių atrodė klaida, pasirodė tiesa – po aštuonių mėnesių šiam žmogui buvo diagnozuota Parkinsono liga.

Unikalus kaip pirštų atspaudai

Ar galima pakeisti savo įgimtą kvapą? Tai bandė išsiaiškinti mokslininkai iš Monelio cheminių pojūčių centro Filadelfijoje, kurie eksperimente su „sensorinėmis“ pelėmis tyrė, ar pakeista dieta galėtų taip įsisprausti į genetiškai nustatytą kvapo tipą, kad pajėgtų maskuoti „aromatinį identitetą“. Rezultatai parodė, kad genetiškai nustatytas kvapo tipas išliko, nepaisant to, ką pelės ėdė, nors dietos keitimas iš tiesų stipriai veikė pelių individualaus kvapo profilį.

„Šie atradimai patvirtina prielaidą, kad kūno aromatai užtikrina konsekventišką „kvapo atspaudą“, kuris yra pirštų atspaudų ar DNR mėginio analogas“, – padarė išvadą vienas iš tyrimo autorių, biologas genetikas Gary’is Beauchamp’as. „Šį skirtingą kvapą gali nustatyti arba kokio nors gyvūno nosis, arba cheminiai instrumentai.“

Tyrimo autoriai priduria, kad kvapo atspaudas galėtų būti saugus būdas, kaip identifikuoti individus, ir jį galėtų naudoti panašiai kaip pirštų atspaudus, tik reikia sukurti tam tikrus aparatus.

Kas kvepia maloniai?

Pirmas reikšmingesnis žingsnis, tiriant priežastis, kodėl žmogui patinka vienas ar kitas kvapas, buvo garsusis „prakaituotų marškinių tyrimas“, kurį 1995 m. atliko šveicarų biologas Clausas Wedekindas.

Studentėms davė pauostyti vyriškus marškinius, kuriuos vyrai nešiojo dvi paras, nenaudojant dezodorantų, kvepalų arba muilo. Paaiškėjo, kad moterims labiau patiko tų vyrų kvapas, kurių MHC skyrėsi nuo pačių moterų genų. Evoliucijos tyrėjai tai aiškino kaip gamtos dėsnį – jei susiporuoja žmonės, kurių genai skirtingi, vaikai turi didesnę tikimybę gimti turėdami stipresnį imunitetą, be to, tai apsaugo nuo artimų giminių susiporavimo.

Jei tai, kad žmogui patinka kokio nors kūno kvapas, susiję su imuniteto genais, ar tie patys genai lemia ir kitų kvepalų pasirinkimą? 2011 m. mokslininkų komanda iš Šveicarijos federalinio technologijų instituto Ciuriche iškėlė hipotezę, kad MHC genai galėtų diktuoti ir mūsų kvepalų pasirinkimą. Tyrėjai pakvietė dalyvauti 116 dalyvių – moterų ir vyrų – ir prašė jų pauostyti ir įvertinti dešimt skirtingų aromatų, tame tarpe kedrų, rožės, cinamono ir samanų, kurie dažnai būna kvepaluose.

Kai kurie kvapai pasirodė aiškūs nugalėtojai, kiti – pralaimėjusieji. Dalyviai geriausiai įvertino tolą – vieno Pietų Amerikos medžio balzamo kvapą, kuris primena vanilę. O žemiausią įvertinimą gavo vetiveras, kuris gaunamas iš Indijos varpinių augalų ir kuriam būdingas medienos arba žemės kvapas. Vis dėlto įdomiausias atradimas – kiekvieno kvapo pasirinkimas atitinka žmogaus individualų MHC komplektą. Be to, buvo prieita išvados, kad tada, kai dalyviai uostė kvapus ir žiūrėjo seksualius vaizdus, jų pasirinkimas iš esmės skyrėsi nuo to, kai jie uostė šiuos aromatus, žiūrėdami į paveikslus su steriliais kvepalų buteliukais. „Tai visiškai pagrindžia prielaidą, kad genetiškai sąlygotų kvepalų pasirinkimas susiformavo seksualinės komunikacijos kontekste".

Sunkus pasirinkimas parfumerijos parduotuvėje

Šiuo metu mokslininkai linkę galvoti, kad žmonės pasirenka tuos kvepalus, kurie geriausiai susimaišo su jų pačių kūno natūraliu aromatu, ir „reklamuoja“ tai potencialiems partneriams, sustiprindami patrauklumą kitų akyse. Tai visiškai prieštarauja ankstesniam požiūriui, kad žmonės kvepalais maskuoja savo natūralų aromatą.

Tokiu būdu kvėpinimasis peržengia paprasto maskavimosi efekto ribas ir žmonės pasirenka kvepalus, kurie tarpusavyje gerai sąveikauja su jų pačių kvapu.

Šis genetinis ryšys renkantis kvepalus galėtų paaiškinti, kodėl kvepalus mažiau nei kitas kosmetikos rūšis veikia mados tendencijos – minėtu Chanel No. 5 sėkmingai prekiaujama jau 97 metus, taip pat kiti kvepalai ir daugelis naujų kvepalų yra panašūs į populiarius senus kvepalus.

Žmogaus esama liga gali lemti kvepalų pasirinkimą, todėl žmonių, sergančių bronchų astma, nedomins odekolonas su tabako aromatu, nes asocijuosis su kvėpavimo sunkumais arba apnėja. Į tai reikia atsižvelgti renkant kvepalus kitam žmogui, – iš esmės kvepalų pasirinkimas – sudėtinga ir rizikinga užduotis.

Kvepalai paprastai yra taip stipriai susiję su asmens tapatybe, kad jų naudotojai gali tapti emociškai prisirišę prie kvepalų, ypač jei jie susiję su konkrečiais žmonėmis arba įvykiais jų gyvenime.

Kaip kvepia senatvė?

Kūno kvapo tyrimai rodo, kad su amžiumi jo cheminė sudėtis keičiasi, ir ypač diskutuojama apie seno žmogaus kvapą, kuriam sunerimusi japonų visuomenė net davė specialų pavadinimą kareišu (kareishu).

2012 m. Monelio cheminių pojūčių centras publikavo tyrimą, kuriame stengėsi išsiaiškinti šį fenomeną, surenkant kūno kvapo mėginius iš trijų amžiaus grupių: 20–30, 45–55 ir 75–95 metų žmonių. Kiekvienoje grupėje buvo 12–16 vyrų ir moterų, kurie penkias naktis miegojo vilkėdami švarius marškinius su pažastų įdėklais. Po to 41 vertintojas, kurio amžius nuo 20 iki 30 metų, juos pauostęs, bandė nustatyti kiekvieno įdėklo savininko amžių, taip pat kvapo intensyvumą ir tai, kiek jis nemalonus. Didesnė dalis vertintojų tiksliai nustatė senų žmonių kvapą kaip seną, bet maišė jaunesnių žmonių kvapus.

Senesni žmonės „iš tikrųjų turi būdingą kvapą, bet tai nėra negatyvus kvapas“, – pripažino neuromokslininkas Johanas Lundströmas, vienas iš tyrimo autorių.

„Pusamžiai vyrai kvepėjo blogiausiai iš visų trijų suaugusiųjų grupių. Maloniausiai kvepėjo pusamžės moterys.“ Po jų sekė seni vyrai, o senos moterys kvepėjo geriau už pusamžius ir jaunus vyrus. Vadinasi, supratimas apie seno žmogaus kvapą, labiausiai tikėtina, atsirado iš negatyvių asociacijų, susijusių su senatve, arba dėl asmeninės higienos trūkumo. Vis gi higienos vaidmuo šiuo atveju ypatingas.

Tam tikrų problemų kelia tualetai ir tualetinis popierius Pasirodo, kad 2006 metų duomenimis, Baltijos šalių tualetinio popieriaus rinką sudarė virš 203 milijonų ritinėlių. Vidutinis tualetinio popieriaus sunaudojimas Baltijos vienam gyventojui per metus: Estijoje -35 ritinėliai, Latvijoje -26, Lietuvoje - 30. Pirmą supakuotą fabrikinį tualetinį popierių 1857 m. Joseph C. Gayetty Niujorke. Lietuvoje sparčiai auga tualetinio popieriaus vartojimas.

Deja, gaminamas popierius per minkštas ir slidus, todėl neatlieka savo funkcijos. Jis turėtų būtų šiurkštesnis ir smulkiai gofruotas. Vienas pirmųjų paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose apie tai yra F. Rable kūrinys“ Gargantiua ir Pantugriuelis“(1532-1534), kuris rašė, „kad švariai nusivalyti pasturgalio popierius nepadeda, tam geriau tiktų gyvos žąsies plunksnos“. Todėl tenka naudotis vandeniu, kaip musulmonų šalyse, nes popierius ant kurio rašomas „Koranas“ jiems nepriimtinas.

Bet tai sukelia atitinkamų problemų. Kitas prastėjančio kvapo šaltinis yra burnos būklė ir dantų ligos, bei tarpudančių valymas. Nepatartina kelis kartus per dieną maudytis po dušu.

Kokios cheminės medžiagos gal lemti seno žmogaus kvapą?

Kiti tyrėjai bandė atskleisti, kurios medžiagos konkrečiai galėtų sukelti būdingą seno žmogaus kvapą, padarydamos jį atpažįstamą.

Viename tyrime padaryta išvada, kad tai yra 2-nonanalis – neprisotinto aldehido – kiekis (jis yra taip pat alaus ir grikių aromate), senatvėje jo yra beveik tris kartus didesnė koncentracija nei sulaukus vidutinio amžiaus. Vis dėlto atlikdami kitą tyrimą jo apskritai nerado, atskleisdami reikšmingai padidintą benzotiazolio (nemalonus kvapas), dimetilsulfonio ir nonanalio (labai saldus kvapas, stipriai praskiedus, primena rožės arba apelsino aromatą) koncentraciją.

Ar įmanoma žmogaus kvapą uždaryti į butelį?

Kai kurios kompanijos tai bandė daryti. 2006 m. prancūzų firma pagamino – kvapą jutiminiam mėgavimuisi, kurio sudėtyje buvo seilių, spermos, prakaito ir kraujo aromatai, o kita kompanija 2009 m. pasiūlė kvepalus, kurių pagrindą sudarė DNR.

2015 m. šį aromatą kūrė taip pat viena prancūzų šeima – motina Katia Apalategui su sūnumi Florianu Rabeau. Jų tikslas buvo visiškai kitas – įamžinti mirusio tėvo kvapą, kurį motina dar ilgai jautė jo pagalvės užvalkale. Jis kvepėjo Dior kvepalais ir mažu šuniuku, kuris mėgo miegoti šalia jo lovoje. Kai motina tai pauostė, ji iškart pajuto brangius prisiminimus, kurių nuotraukos negalėjo sužadinti.

Padedant vienai Havros universiteto chemikei, jie parengė technologiją, kaip pamėgdžioti žmogaus kvapą, – tam prireikė aštuonerių metų. Šis metodas laikomas paslaptyje, tačiau spaudai buvo atskleista, kad kvapą ekstrahavo iš žmogaus drabužių, – jį sudarė maždaug 100 molekulių. Po to jį per keturias dienas rekonstravo kvepalų pavidalu.

Dabar kompanija siūlo ir kitiems žmonėms, kurie išgyvena artimo žmogaus netektį arba užsitęsusią išvyką, kurti tokius pritaikytus kvapus, be to, juos įmanoma išgauti iš prisiminimo medžiagos, jos nesunaikinant. Žmonės galėtų prisiminimų kvapus išpurkšti namuose, ir tai padėtų prisiminti išėjusiuosius ir įveikti liūdesį.

Kaip maisto produktai veikia kūno kvapą?

Mokslas atskleidė apie 100 lakių organinių junginių, kuriuos išskiria žmogaus kūnas. Kai kurie iš jų keičiasi su amžiumi, kitus gali paveikti maistas.

* Sieros turintys produktai. Kopūstai – brokoliniai kopūstai, gūžiniai kopūstai ir žiediniai kopūstai – taip pat svogūnai ir česnakai gali paveikti kūno kvapą dėl sieros junginių, esančių jų sudėtyje. Tuo galima įsitikinti atliekant tokį eksperimentą: įtrinkite šviežiu česnaku kojos pėdą ir maždaug po 20 minučių galėsite burnoje pajusti česnako skonį. Atskleista, kad jį galima pašalinti, po valgio užsigėrus pieno.

* Mėsa. Viename tyrime moterys vertino vyrų kūno kvapą iš pažastų ir padarė išvadą, kad jis yra malonesnis ir mažiau intensyvus, jei vyras dvi savaites nevalgė raudonos mėsos.

* Alkoholiniai gėrimai. Išgėrus etilo alkoholio, dauguma jo perdirbama kepenyse į acto rūgštį. Dalis alkoholinių gėrimų išsiskiria su prakaitu ir per kvėpavimo sistemą. Vadinasi, alkoholinių gėrimų vartojimą rodo ne vien iškvepiamas oras, bet ir odos kvapas.

* Gydomieji augalai ir prieskoniai. Atliekant tyrimą, kuriame dalyvavo motinos, žindančios krūtimi, atskleista, kad įvairūs augalai (nuo morkų ir česnako iki vanilės) turi įtakos motinos pieno skoniui ir kvapui. Įdomu, kad motinos dieta prieš gimstant vaikui, jei į ją reguliariai įtraukiami stiprūs prieskoniai, pavyzdžiui, karis, kuminas arba vaistinė ožragė, gali paveikti jos naujagimio kūno kvapą.

* Žuvis. Žmonės, kvepiantys žuvimi, gali kentėti nuo labai reto įgimto medžiagų apykaitos sindromo trimetilaminurijos – valgydami žuvis jie negali suskaidyti jose trimetilamino, kuris kaupiasi kūne ir išsiskiria su prakaitu, iškvėpimu ir šlapimu.

* Smidrai. Jie neturi įtakos kūno kvapui, tačiau šlapimas pradeda kvepėti supuvusiais arba virtais kopūstais. Bet tai ne priežastis nevalgyti smidrų.

Informacija parengta pagal I. Mukane Žmogaus kvapas, „Ko gydytojau tau nepasako", 2019, Nr. 2(56), 71-73 psl.

Prof. habil. dr. Leonardas LUKOŠEVIČIUS, tarptautinio žurnalo „Ko gydytojai tau nepasako“ redkolegijos narys