Toks gydymo būdas yra visiškai neetiškas? Naujiena apie „antrąjį išgydytą ŽIV nešiotoją“ turėjo sukelti pasaulinę euforiją, bet iš tikro sukėlė aršius ginčus mokslo pasaulyje - kodėl vieniems tai didžiulis pasiekimas, o kiti viską trina į dulkes?

Nuo tada, kai daugiau kaip prieš tris dešimtmečius buvo atrastas ŽIV, dėl šio viruso sukeltų ligų mirė 35 milijonai žmonių. Nors šiandien medikamentai pailgina viruso nešiotojų gyvenimo trukmę, kol kas tik vienas žmogus, amerikietis Timothy Brownas, buvo išgydytas. Jis dažnai vadinamas „Berlyno pacientu“. Gali būti, kad jau labai greitai prie jo prisijungs ir daugiau žmonių, ištrūkusių iš šio mirtinai pavojingo viruso gniaužtų.

Kalėjimas, iš kurio negali ištrūkti

Kembridžo universiteto mokslininkai paskelbė, kad sėkmingai išgydė ŽIV nešiotoją, panaudoję tą pačią techniką, kurią prieš dešimtmetį naudojo ir T. Browno gydytojai. Jie jį pavadino „Londono pacientu“. Buvo atliekama transplantacija – pacientas gavo donoro, kuris turėjo natūralią CCR5 geno mutaciją, kaulų čiulpus. ŽIV pasinaudoja CCR5 baltymu, kad patektų į konkrečias imunines ląsteles. Be šio baltymo virusas patenka į „kalėjimą“, iš kurio negali ištrūkti.

Pasinaudoti tokia natūralia mutacija bandė ir kinų mokslininkas He Jiankui, kuris CRISPR metodu pakeitė sveikų, dar tik gimsiančių kūdikių genomą. Tarptautinė mokslininkų ir medikų bendruomenė pasmerkė jo eksperimentus, nes jis pažeidė etiką, tačiau CRISPR ir kitų genų redagavimo įrankių panaudojimas, atkuriant vertingas CCR5 mutacijos savybes, gali su ŽIV kovoti padėti daugeliui ligonių. Tikėtina, kad ŽIV įveikusių žmonių bus tiek daug, kad jų pavadinimas Berlyno ar Londono pacientais jau neturės jokios logikos – gali pritrūkti Europos sostinių.

Kembridžo tyrėjai paskelbė, kad jų „Londono pacientas“ be viruso yra jau 18 mėnesių. Tiesa, jie pabrėžia, kad to nereikėtų laikyti pergale ar išgydymu. Jų nuomone, tai ilgalaikė remisija.

Naujiena apie „antrąjį išgydytą ŽIV nešiotoją“ pradžiugino ne visus ir sukėlė aršias mokslo bendruomenės diskusijas. Vieni teigė, kad tai geras įrodymas, jog „Berlyno paciento“ atvejis nebuvo atsitiktinumas ir anomalija, kiti išsakė nuomonę, kad šis gydymo metodas jų neįtikino ir neturės didesnės reikšmės gydant virusu apsikrėtusius žmones. Jų nuomone, kamieninių ląstelių transplantavimas yra itin skausminga, rizikinga procedūra, kuri įprastai siūloma itin sunkiems ligoniams. Tiek „Berlyno pacientas“, tiek „Londono pacientas“ sirgo nepagydomu vėžiu.

Du iš milijonų

Klausimų kelia ir donorų tinkamumas. Teigiama, kad Europoje šia reta geno mutacija gali pasigirti tik vienas procentas visų gyventojų. Nacionalinio alergijų ir infekcinių ligų instituto direktorius Anthony Faucis interviu „New York Times“ metu netgi pavadino šį gydymą buitiniu ir nereikšmingu: „Atsirado dar vienas nominaliai išgydytas pacientas. Antras. Du žmonės iš milijonų. Kas toliau? Atsakymo šie eksperimentai tikrai nepateikia.“

Kitokios nuomonės laikosi Paula Cannon, Pietų Kalifornijos universiteto mikrobiologė. „Yra daug galimybių, kurios šiandien atsiveria kovojant su ŽIV. Naujausi duomenys ir minėtų pacientų remisija rodo, kad bet kuris kelias kovoti su ŽIV bus susijęs su CCR5. Šie pacientai rodo, kad tik vienu metu puldami infekuotas ląsteles ir suteikdami virusui atsparias, naujas imunines ląsteles galime pacientus išgydyti“, – teigė ji.

JAV farmacijos kompanijos jau pradėjo klinikinius bandymus su žmonėmis, kai taikoma tokia genų terapija. Anksčiau buvo naudojamas senesnis genų redagavimo įrankis, išjungdavęs CCR5 geną paciento imuninėse ląstelėse. Be šio geno virusas negali užkrėsti ląstelių.

Kiti mokslininkai Kinijoje ir JAV sukūrė gana panašius gydymo būdus taikydami CRISPR, tačiau rezultatų kol kas pasiekė tik tirdami peles ir žmogaus ląstelių linijas. Visgi vienas iš galimų CRISPR privalumų – galimybė atlikti daugkartinius genų redagavimus, kai galima „pagerinti“ imunines ląsteles, kad jos būtų geresnės viruso medžiotojos.

CRISPR mergaitės Kinijoje

Bet net ir šiandien, kai padaugėjo įrodymų, jog „suluošinus“ CCR5, galima įveikti mirtinai pavojingą virusą, daugybė mokslininkų, kaip ir Paula Cannon, teigia, kad toks žmogaus embriono redagavimas nėra priimtinas. „Man vis dar pikta dėl Kinijoje gimusių Lulos ir Nanos, CRISPR mergaičių. Jų genas CCR5 buvo redaguojamas, kad joms būtų dirbtinai suteiktas imunitetas ŽIV“, – tikino mikrobiologė. Jos nuomone, taip galėjo pasielgti tik cinikai, kurie nuėjo lengviausiu keliu ir negalvojo apie tokios nebūtinos praktikos pasekmes.   

Kad ir kiek daug šiandien būtų kalbama apie neribotas CRISPR galimybes, iš esmės sutariama, jog ši technika geresnė norint „iškirpti“ kai kuriuos genus, o ne juos pridėti. Be to, nėra daug ligų, kurias įveikti gali fragmentuotas ir nefunkcionuojantis DNR.

Visgi ŽIV yra išimtis, nes „sugadintas“ CCR5 genas apsaugo nuo viruso. Tiesa, tai nereiškia, kad priimtina ir etiška redaguoti negimusio sveiko embriono genomą, kol iki galo nežinome, kokią įtaką toks „mokslo rankos“ įsikišimas padarys ateityje. Sveikas žmogus gali išvengti viruso įvairiais būdais, nekeičiant DNR. Ypač turint omenyje tai, jog po 15 ar 20 metų efektyvus vaistas nuo viruso greičiausiai jau egzistuos.