Kalbatės su augintiniais ar daiktais? Mokslininkai teigia, kad tai - protingo žmogaus bruožas

Daugelis gyvūnų šeimininkų visame pasaulyje kasdien su savo augintiniais kalbasi taip pat, kaip kalbėtųsi ir su kitais žmonėmis – sveikinasi su jais ryte, klausia, ar jie neišalko ir ar nenori išeiti pasivaikščioti. Kartais net gali pasirodyti, kad pokalbis vyksta taip, lyg šeimininkas iš tiesų tikisi netrukus sulaukti gyvūno atsakymo.

Jei kalbatės su savo šunimi, kate ar jūrų kiaulyte taip, kaip su artimiausiu draugu ir viešumoje, tikriausiai esate išgirdę pastabų ar matę į jus nukreiptų keistų žvilgsnių. Galbūt ir patiems kartais kyla klausimų, kodėl taip elgiatės – juk žinote, kad gyvūnas į jūsų klausimus ir pastabas neatsakys.

Tačiau mokslininkų teigimu toks būdo bruožas laikomas aukštesnio intelekto ženklu. Nesate išprotėjęs – atvirkščiai – netgi protingesnis už tuos, kurie su gyvūnais nesikalba. Tai vadinama antropomorfizavimu – žmogiškųjų bruožų, jausmų ar ketinimų priskyrimu ne žmogiškiesiems subjektams.

Pasak Čikagos universiteto elgesio mokslo srities specialisto Nicholaso Epley‘jaus, istoriškai antropomorfizavimas buvo suprantamas kaip vaikiškas ir kvailas elgesys, tačiau iš tiesų tai tik įrodo, kad žmonės – unikaliai protinga pasaulyje gyvenančių sutvėrimų rūšis.

Sugebėjimas nežmogiškus dalykus priimti kiap žmogiškus vadinamas antropomorfizmu. Paprastai, kai tuo užsiima vaikai, manoma, kad toks elgesys mielas, o jei tą patį daro suaugusieji – jie dažniau palaikomi keistuoliais. Tačiau antropomorfizmą studijuojantys mokslininkai sako, kad noras kalbėtis su savo gyvūnu, augalu ar kitu objektu – proto ženklas.

2011 metais Harvarde vykusio tyrimo metu grupei žmonių buvo rodomos nuotraukos su gyvūnų jaunikliais bei suaugusiais gyvūnais. Daugelis apklaustųjų kalbėdami apie gyvūnų jauniklius sutiko, kad jiems duotų žmonėms tinkančius vardus, o kreipdamiesi į juos atsižveltų į gyvūno lytį.

Be to, daugelis tiriamųjų teigė, kad jei galėtų auginti šiuos gyvūnų jauniklius, su jais kalbėtųsi taip, kaip kalbasi su žmonėmis. Be žmogaus jokia kita gyva būtybė neturi gebėjimo nustatyti žmogiško elgesio nežmogiškuose objektuose.

Tai, kad suteikiate savo augintiniams charakterio savybių apibūdinimus – taip pat antropomorfizmo ženklas. Jei savo šunį vadinate, pavyzdžiui, „vaikeliu“, o katiną – „senu susiraukusiu seneliu“, visai nėra keista – čia pasireiškia jūsų vaizduotė ir intelektas.

Mūsų smegenys – nepaaiškinamai sudėtingos. Metai iš metų vykdomi įvairūs moksliniai tyrimai vis tiek nesugeba įrodyti ir paaiškinti visko, ką sugeba mūsų smegenys. Tai, kad randate žmogiškų charakteristikų tokiuose objektuose, kaip automobiliuose, rašikliuose ar žaisluose tik parodo, kad jūsų smegenys yra kūrybingos.

Be to, antropomorfizmas paliečia ne tik mus, bet ir mūsų augintinius. Tyrimai parodė, kad jei šnekamės su savo gyvūnais, per tam tikrą laiką jie išmoksta skirti žodžius ir jūsų kūno kalbą. Pavyzdžiui, šunys, kurie jau daugelį metų yra neatskiriami nuo žmogaus, evoliucionavo taip, kad lengviau mus suprastų.

Kai kalbatės su savo šunimi, jis supranta jūsų žodžius ir jausmus. Su katėmis kiek kitaip – joms žodžius suprasti sunkiau, tačiau jos taip pat atpažįsta savo šeimininko balsą ir pagrindines komandas.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės kai kuriuose objektuose įžvelgia žmogiškus faktorius – objektas turi veidą, todėl norime su juo susidraugauti. Mūsų smegenys sutrinka, kai pamato objektą, turintį akis, todėl jį iš karto vertina kaip žmogišką. Kadangi žmonės pasižymi socialumu, jiems būdinga su visais užmegzti ryšį, todėl kalbėtis su gyvūnais – normalu.