Dar negirdėta versija, kodėl žmonės žiovauja: mokslininkai tai sieja su smegenų perkaitimu

„Dažnai žiovulį visiškai neteisingai interpretuoja tiek tuo susidomėję žmonės, tiek ir patys mokslininkai“, – tvirtina mokslinio darbo vadovas, Niujorko politechnikos instituto psichologijos dėstytojas Andrew Gallupas.

Žiovauja ne tik žmonės, tačiau ir daugelis gyvūnų. Mokslininkai jau seniai bando perprasti šio proceso veikimo principus ir jo reikšmę neurologijoje.

Viena iš įdomiausių versijų yra ta, kad žiovulys padeda ataušti perkaitusiam kraujui galvoje – pasitarnauja kaip termoreguliacijos įrankis. Naujausias amerikiečių ir italų tyrimas patvirtina šią hipotezę.

Mokslininkai aptiko, kad žiovulys yra susijęs būtent su padidėjusia temperatūra kaukolės viduje. Ir šio proceso tikslas – tiek spontaniškai, tiek ir „užkrečiamas“ – palaikyti optimalią smegenų temperatūrą efektyviausiam funkcionavimui.

Kompresas nuo žiovulio

Ankstesni A. Gallupo ir jo kolegų tyrimai jau įrodė, kad žiovulio užkrečiamumo lygis keičiasi skirtingu metų laiku ir tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros.

Šiauriniame pusrutulyje, pavyzdžiui, žiemą mes daug rečiau patiria norą žiovauti, negu vasarą.

Labiausiai žiovulio „užkrečiamumas“ juntamas lauko oro temperatūrai pasiekus 20 laipsnių Celsijaus. Aukštesnė temperatūra menkai veikia žiovulio dažnį ir tęstinumą, rašoma BBC.

Šį sykį, kad patikrintų savo termoreguliacijos hipotezę, mokslininkai eksperimento dalyviams prie kaklo glaudė tris kompresus: šaltą (4 laipsniai), karštą (46 laipsniai) ir kambario temperatūros (22 laipsniai).

Išlaikę šalia miego arterijos kompresą 5 minutes ir įsitikinus (su specialia įranga), kad smegenų temperatūra iš tiesų pakito, mokslininkai demonstravo dalyviams trumpą vaizdo įrašą su devyniais atsitiktinai atrinktais žiovaujančiais žmonėmis. Jie siekė išsiaiškinti ar pradės žiovauti ir pats dalyvis – o jeigu pradės, tai kaip aktyviai.

Eksperimento dalyviai taip pat buvo tikrinami dėl jų miego trukmės prieš atliekant tyrimą.

Rezultatai parodė, kad šaltis stipriai mažina norą žiovauti. Jeigu pridėjus šiltą kompresą žiovauti užsimanė 85 proc. tiriamųjų, tai po šalto kompreso žiovauti pradėjo mažiau nei pusė dalyvių (48 proc.). Maža to, bendras žiovulių skaičius peržiūrint vaizdo įrašą po šalto kompreso sumažėjo trigubai.

Anot tyrimo autorių, žiovulio termoreguliacinę funkciją galima laikyti įrodyta.

Mįslingas žiovulys

Tiesa, šis tyrimas neatsako į dar mažiausiai tris kylančius klausimus dėl žiovulio. Visų pirma, jeigu žiovulys yra iššaukiamas perkaitus smegenims, kodėl karštas kompresas faktiškai nedidina noro nusižiovauti, lyginant su kambario temperatūros kompresu – juk temperatūra kaukolės viduje išaugo?

Savo tyrimuose mokslininkai siūlo tokią hipotezę: „Žiovulys – tik kompensacinis šaldantis mechanizmas ir šiltas kompresas didina smegenų temperatūrą jau aukščiau to slenksčio, kuomet žiovulys gali būti efektyvus“.

Antra, kodėl nepaisant nuo temperatūros mes daug dažniau žiovaujame neišsimiegoję naktį ar po labai sunkios darbo dienos? Ar tai reiškia, kad nuovargis mažina natūralios termoreguliacijos mechanizmų efektyvumą – ir mūsų organizmui tenka imtis papildomų priemonių?

Pasak mokslininkų, tai panašu į tiesą, tačiau šią hipotezę dar teks patvirtinti papildomais eksperimentais.

Ir trečiasis klausimas: kodėl žiovulys yra toks užkrečiamas – ir norą „atšaldyti smegenis“ mes taip dažnai patiriame, stebėdami kaip žiovauja kiti. Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo A. Gallupas ir jo kolegos kol kas neturi – nors anksčiau atliko atitinkamus tyrimus.

„Eilė tyrimų nurodė ryšį tarp užkrečiamo žiovulio ir empatijos, tačiau šių darbų išvados yra gana prieštaringos ir abejotinos“, – pripažįsta amerikiečių profesorius.