Kaip veikia žmogaus imuninė sistema? Kaip organizmas ginasi nuo užpuolikų?

Visi šie užpuolikai gali būti apibūdinami bendru terminu – patogenai. Patys agresyviausi ir pavojingiausi yra bakterijos ir virusai. Pavojingiausios bakterijosorganizme gali išskirti toksinus, sukeliančius tokias ligas, kaip ešerichiozė, juodligė ar maras. Virusų pažeistos ląstelės gali sukelti tymus, gripą, peršalimą ir daugybę kitų ligų.

Vien skrandyje bakterijų skaičius dešimt kartų viršija visų kūno ląstelių skaičių. Mažyčiai mūsų kūnų kariai dažniausiai laimi mūšius prieš visus šiuos patogenus,o  pergalę pasiekti padeda tvirti gynybiniai įtvirtinimai, puiki taktika ir tiesiog brutali jėga – visa tai apibūdina mūsų imuninę sistemą.

Oda, gleivės ir rūgštys

Oda sudaryta iš glaudžiai išsidėsčiusių ląstelių. Ji padengta antibakteriniu sluoksniu, todėl daugumą patogenų sulaiko dar prieš jiems patenkant į kūną.

Ne mažiau apsaugotos ir kūno ertmės. Įkvėpti patogenai kvėpavimo takuose susiduria su gleivėmis padengtomis membranomis, kurios sugaudo šiuos įsibrovėlius.

O štai dalis per burną patekusių patogenų atsiduria stiprių skrandžio rūgščių vonioje. Iš akių patogenai išplaunami ašaromis, kurios bakterijas neutralizuoja ir fermentais.

Leukocitai – priešakinėse linijose

Jeigu patogenai pasirodo pernelyg tvirti, sukti ar jų tiesiog per daug, kad užtektų nespecifinių gynybinių reakcijų, į kovą stoja organizmo imunitetas, kurio pagrindines pajėgas sudaro baltieji kraujo kūneliai (arba leukocitai), vadinami limfocitais. Skirtingai nuo savo kolegų makrofagocitų, limfocitai sukuriami atakuoti tik tam tikrą specifinį patogenų tipą.

Limfocitai yra dviejų rūšių: B limfocitai ir T limfocitai. Šios ląstelės prie kovos prisijungia makrofagocitams per interleukinus perdavus cheminius signalus apie puolančius patogenus. Makrofagocitai užpuoliko antigenus, atskleidžiančius visą reikiamą informaciją, prisilipina prie savo membranos paviršiaus ir pristato juos T ir B limfocitams. Pagal šiuos antigenus limfocitai gali pažinti konkretų priešą ir ruoštis kovai su juo. Tai padarę, baltieji kraujo kūneliai pradeda masiškai daugintis, formuoti galingą armiją, skirtą kovoti su užpuoliku.

B limfocitai pripildo kūną antikūnų – konkretų patogeną nukenksminančių arba prie jo prisilipdančių molekulių. Prie patogeno prisijungęs antikūnas taip pažymi taikinį kitiems baltiesiems kraujo kūneliams. Jį aptikę T limfocitai nusitaiko ir išskiria toksinius chemikalus, skirtus sunaikinti užpuolikui. T ląstelės ypač gerai prisitaikiusios naikinti virusų paveiktas kūno ląsteles.

Kol įsibėgėja visas šis procesas, tai gali užtrukti porą dienų, o jo pabaigos gali tekti laukti dar ilgiau. Kol visa tai vyksta, kūne siautėjantis mūšis gerokai pablogina savijautą. Laimei, imuninė sistema išsivystė taip, kad galėtų mokytis iš praeities klaidų. Kūnui gaminant su konkrečiu patogenu kovoti skirtus B ir T limfocitus, kartu gaminasi ir atminties ląstelės – B ir T limfocitų kopijos, liekančios organizme ir atsikračius užpuoliko. Kitą kartą tam pačiam patogenui pasirodžius kūne, ląstelės gali atakuoti kur kas greičiau. Taip organizmas gali atsikratyti įsibrovėlių infekcijai dar net neprasidėjus. Kitais žodžiais, jūs įgyjate imunitetą nuo tam tikros ligos.

Kas yra uždegimas?

Kad ir kokie geri būtų natūralūs fiziologiniai kūno barjerai, kai kuriems patogenams pavyksta pro juos prasmukti. Tuomet pradedamas nespecifinis imuninis atsakas, taip pavadintas todėl, kad nėra nukreiptas į konkretaus tipo patogenus.

Po įsibrovimo (pavyzdžiui, per įpjovimą pradėjusių brautis bakterijų) organizmo ląstelės išskiria chemines medžiagas, vadinamas uždegimo mediatoriais. Tai sukelia pagrindinį nespecifinį gynybinį atsaką, vadinamą uždegimu.

Vos per kelias minutes po įsibrovimo kraujagyslės išsiplečia, kad į audinius aplink įpjovimą sutekėtų daugiau kraujo ir kitų skysčių. Kraujotakos suaktyvėjimas šioje vietoje kartu perneša ir įvairių tipų baltuosius kraujo kūnelius, kurie pradeda naikinti įsibrovėlius. Didžiausi ir stipriausi organizmo kariai makrofagocitai – nepasotinamą apetitą svetimkūnėms dalelėms turintys leukocitai.

Makrofagocitui aptikus bakterijos cheminę žymę, jis pagriebia įsibrovėlį, jį praryja, išskaido su cheminiais fermentais, o nesuvirškintas dalis išspjauna. Vienas vienintelis makrofagocitas gali praryti net iki 100 bakterijų, kol galiausiai jo virškinamieji fermentai jį patį sunaikina.