Naudojo ne tik medicinoje, bet ir kaip bausmę kalėjimuose: mažai kam žinoma stacionaraus dviračio istorija

Pirmasis šiuolaikinį stacionarų dviratį primenantis prietaisas buvo sukurtas 1796 metais, kai gydyti elektra prieš tai pacientus sugalvojęs Francis Lowndesas išrado iš dabarties perspektyvos gana griozdiškai atrodantį prietaisą, pavadintą „Gymnasticon“. Jį sudarė du smagračiai, jungiantys medinius pedalus su rankenomis.

Šis stacionarių dviračių pirmtakas buvo reklamuojamas kaip viso kūno raumenų treniruoklis. Apibūdindamas prietaisą patente, F.Lowdenas rašė, jog jis skirtas „išjudinti ir treniruoti žmogaus kūno galūnes, raumenis, sąnarius“, tiek viso kūno iškart, tiek ir pavienių jo dalių.

Per XIX a. atsirado ir daugiau stacionarių dviračių. Didžioji dalis jų jau nebepriminė F.Lowdeno išradimo – daugiausiai paplito paprasti dviračiai, sumontuoti ant dviejų besisukančių velenų. Tiesa, visiškai kasdienišku reginiu tokie prietaisai tapo tik praėjusio amžiaus viduryje.

Naudojo kaip bausmę

Nepaisant nemažo populiarumo tarp britų, kuriems važinėti paprastu dviračiu lauke dažnai trukdydavo prasti orai, dviratis ergometrijoje – vertinant žmogaus fizinį pajėgumą – pradėtas naudoti tik pačioje XIX a. pabaigoje. Iki tol tirti, kaip žmogaus organizmas reaguoja į fizinį krūvį, kaip keičiasi širdies ritmas bei kvėpavimas, buvo naudojami bėgimo takeliai ar pakopiniai ratai.

Pastarieji XIX a. pradžioje buvo dažnai naudojami kaliniams sudrausminti Didžiosios Britanijos kalėjimuose. Dėl netinkamo elgesio ant didžiulio prietaiso specialiame kambaryje kaliniai prakaituodavo net po 8 valandas. Tada britų mokslininkai vieną tokių ratų pradėjo naudoti tiriant, kaip žmogaus kvėpavimo takai funkcionuoja fizinės apkrovos metu.

1896 metais prancūzų studentas Elisee Bouny sukūrė pirmąjį veloergometrą, kuris daugiausiai buvo naudojamas sportininkų fiziniam pasiruošimui tirti. Tai buvo tarsi sulaužytas dviratis, kurio galiniam ratui mechaniškai kuriamas pasipriešinimas – tam naudoti paties dviračio stabdžiai.

Per XX a. technologijoms žengiant į priekį, veloergometrai ištobulėjo, ypač vokiečiams sugalvojus švytuoklinę svorių sistemą ir ją pritaikius pasipriešinimui sukurti. Tuo metu amerikiečiai vystė tokius veloergometrus, kuriuose pasipriešinimą minant sudarydavo nedideli elektros generatoriai.

Tiria širdies ligas

Veloergometriją paprastai tariant galima pavadinti fizinio krūvio mėginiu. Jis imamas tada, kai reikia įvertinti paciento fizinį pajėgumą, širdies ritmo sutrikimams ar širdį maitinančių kraujagyslių ligoms nustatyti, įvertinti širdies raumens būklę.

Tyrimas atliekamas pacientui minant medicininio dviračio pedalus iki 60 apsisukimų per minutę ir registruojant jo elektrokardiogramą – prieš krūvį, krūvio metu kas minutę ir po krūvio stebimas žmogaus širdies darbas. Taip pat nuolat matuojamas ir arterinis kraujo spaudimas. Skiriamo krūvio intensyvumas priklauso nuo tyrimo tikslų, paciento amžiaus, ūgio, svorio. Šis tyrimo metodas informatyvus norint įvertinti reabilitacijos priemonių efektyvumą, medikamentų poveikį ir sudaryti prognozes.

Dabar veloergometriją naudoja ligoninės, reabilitacijos centrai, sanatorijos ir kitos gydymo įstaigos. Nors stacionarų dviratį dažniau esame įpratę matyti sporto klubuose, kaip pastebi „Vilniaus metrologijos centro“ (VMC) laboratorijos vadovė Evelina Lesutytė, tarp veloergometrų ir sporto salėse stovinčių velotreniruoklių yra esminis skirtumas – pastarieji nematuoja galios, todėl nėra įmanoma jų patikra.

Netikslumų – per daug

Dauguma medicinoje naudojamų prietaisų bei įrankių reikalauja preciziško tikslumo – menkiausi kai kurių prietaisų nuokrypiai gali turėti rimtų pasekmių sveikatai, todėl privaloma metrologinė jų patikra bei kalibravimas. Ne išimtis ir veloergometras.

Veloergometrų patikrai atlikti naudojamas etaloninis ergometrų patikros stendas, kuriuo yra tikrinama šio prietaiso apsukos ir galia. Teisiškai privaloma veloergometrus tikrinti kas dvejus metus. VMC laboratorijos vadovė E.Lesutytė sako, jog nepaisant technologijų pažangos, stebėtinai didelė medicinoje naudojamų dviračių dalis viršija leistinas paklaidos ribas – apie trečdalį visų patikrai pateikiamų prietaisų.

„Svarbu suprasti, kad atliekant tyrimą netiksliai veikiančiu arba paklaidas viršijančiu veloergometru, gali būti paskirtas žmogui netinkamas krūvis – jei jis per mažas, gydymas bus neefektyvus, o jei per didelis, pasekmės gali būti labai liūdnos“, – teigia metrologijos specialistė.

E.Lesutytės teigimu, siekiant užtikrinti šių prietaisų tikslumą, gydymo įstaigos galėtų nelaukti dvejus metus ir juos atvežti patikrai dažniau – veloergometras yra vienas iš greičiausiai tikslumą prarandančių medicinoje naudojamų įrankių. Ji taip pat priduria, kad pacientas tokioje situacijoje nėra visiškai bejėgis.

„Norint įsitikinti, kad tyrimas atliekamas su tiksliai veikiančiu veloergometru, savininko galima prašyti parodyti patikros sertifikatą, kuriame nurodoma patikros data bei išvada, kad veloergometras atitinka reikalavimus ir neviršija leistinų paklaidų“, – pataria VMC laboratorijos vadovė.