Laborantė netyčia užsikrėtė raupams giminingu virusu: pirštas pajuodo ir teko pirmą kartą panaudoti tekovirimatą

Dėl infekcijos laborantės piršto galiukas ištino ir pajuodo. Jos atvejis yra unikalus tuo, kad tai yra pirmas kartas, kuomet gydytojams teko panaudoti tekovirimatą – neseniai patvirtintą vaistą nuo raupų – gydant laboratorinę vaccinia viruso infekciją.

Vaccinia virusas yra giminingas raupams, kurie dar vadinami variola. Tačiau vaccinia sukėlėjas yra ne toks žalingas, nuo jo kūno neišberia pūslėmis. Kita vertus, iš vaccinia viruso galima pagaminti raupų viruso vakciną. Dėl pasaulinės skiepijimo iniciatyvos šis skiepas leido visiškai išnaikinti raupų virusą planetoje (apie šio viruso išnykimą paskelbta 1980 metais). Ir nors šiais laikais raupų vakcina įprastai nėra naudojama, medikai jos suleidžia žmonėms, kuriems kyla grėsmė susidurti su raupų ar panašiais virusais. Pavyzdžiui, mokslininkams, kurie savo tyrimuose naudoja vaccinia virusą (o šis neretai panaudojamas kaip vaistų pernašos vektorius taikant genų ar priešvėžinę terapiją).

Aprašytuoju atveju 26 metų laborantė, atlikinėdama eksperimentą, kurio metu pelei reikėjo suleisti vaccinia viruso, netyčia įsidūrė į pirštą. Atvejo aprašymą publikavo žurnalas „Morbidity and Mortality Weekly Report“, leidžiamas JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras.

Laborantė nedelsiant pradėjo pirštą plauti – 15 minučių laikė jį po tekančiu vandeniu, taip pat informavo laboratorijos vadovus apie nelaimingą atsitikimą ir kreipėsi į ligoninės priimamąjį.

Nors iki pradedant dirbti su vaccinia virusu laborantei buvo siūloma pasiskiepyti, ji atsisakė.

Svarbu pažymėti, kad skiepai nuo raupų sukelia daugiau nepageidaujamų poveikių nei dauguma šiuolaikinių, kur kas plačiau taikomų skiepų. Taip yra dėl to, kad raupų vakcina, skirtingai nei dauguma kitų, kuriose naudojami susilpninti ar inaktyvuoti virusai, yra su gyvais vaccinia virusais. Jau po kelių dienų nuo paskiepijimo injekcijos vietoje turėtų atsirasti raudonas, niežtintis taškas, ilgainiui pavirstantis dideliu poodiniu pūliniu. Nors skiepijimo vieta užgyja, svarbu, kad pacientai laikytų ją pridengtą pleistru, kurį būtina keisti kas tris dienas. Ilgainiui susiformuoja šašas, kuris nukrenta ir lieka nedidelis randelis. Visas procesas – nuo injekcijos iki šašo nukritimo – trunka apie tris savaites.

Nepaisant šio nepatogumo, raupų vakcina rimtesnių komplikacijų gali sukelti tik itin retais atvejais. Bet štai atsitiktinis vaccinia viruso susišvirkštimas laboratorijoje gali sukelti labai rimtą žaizdos infekciją, galinčią pareikalauti ir gydymo ligoninėje.

Praėjus maždaug 10 dienų po nelaimingo atsitikimo laborantei įdūrimo vietoje išsivystė piršto sutinimas ir audinių pakitimai. Vėliau prasidėjo karščiavimas, o tinimas sustiprėjo. Medikams kilo nerimas, kad jai išsivystys kompartmentalizacijos sindromas – rimta būklė, kuomet tinimas ar spaudimas vienoje vietoje apsunkina kraujotaką ir sukelia visos žemiau esančios kūno dalies apmirimą.

Praėjus 12 dienų po nelaimingo atsitikimo medikai priėmė sprendimą pacientę gydyti taikant 14 dienų tekovirimato kursą ir vienkartinę vaccinia imunoglobulinų dozę, sudarytą iš antikūnų, kurie gauti iš žmonių, jau paskiepytų nuo šios ligos. Taip pat moteriai buvo skirti antibiotikai, turėję apsaugoti nuo bakterinės infekcijos ties žaizda.

Per 48 pirmąsias tokio gydymo valandas karščiavimas praėjo, piršto skausmas ir tinimas nuslopo. Tačiau dalis piršto nekrozavo ir vieta aplink žuvusį audinį nesugijo dar tris mėnesius – tą laiką laborantė negalėjo dirbti.

Paklausta, kodėl iš anksto nepasiskiepijo raupų vakcina, laborantė atsakė, kad tuo metu „neįvertino galimos infekcijos sunkumo“. Be to, ji manė, kad būtų sudėtinga prižiūrėti skiepo injekcijos vietą, susirūpinimą jai kėlė ir kiti potencialūs nepageidaujami poveikiai.