Kodėl klausantis muzikos per kūną kartais nubėga šiurpuliukai?

Apie 50 procentų žmonių klausydamiesi muzikos patiria šiurpuliukus. Atliktas tyrimas rodo, kad taip yra todėl, nes muzika stimuliuoja nuo senų laikų išlikusį taką smegenyse, dėl ko skatinamas dopamino tekėjimas į uodeguotąjį branduolį (priekinių smegenų dalis), kurį aktyvuoja priklausomybės, atlygis ir motyvacija. Atrodo, kad muzika veikia mūsų smegenis tokiu pat būdu kaip ir lytiniai santykiai, lošimas ir bulvių traškučiai.

Įdomu tai, kad dopamino lygis gali pasiekti savo piką kelios sekundės prieš ypatingąją dainos dalį. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys yra puikios klausytojos – jos nuolatos prognozuoja, kas netrukus nutiks. Ši savybė yra evoliucijos palikimas – kadangi gebėjimas prognozuoti yra svarbus išgyvenimui.

Tačiau muzika yra sudėtingas dalykas. Ji gali būti nenuspėjama, erzinti mūsų smegenis ir dopaminą išskiriančias reakcijas priversti spėlioti, kas bus toliau. Būtent šioje vietoje ir atsiranda šiurpuliukai. Mat kai pagaliau išgirstate taip laukiamos dainos dalies, uodeguotasis branduolys prisipildo dopaminu persigėrusiu pasitenkinimu – ir tada nutinka šiurpuliukai. Kuo ilgesnė preliudija, tuo didesni šiurpuliukai perbėga kūną.

Tiesa, tarpusavyje konkuruoja kelios teorijos. Pavyzdžiui, neuromokslininkas Jaakas Pankseppas nustatė, kad liūdna muzika iššaukia šiurpuliukus dažniau nei linksma muzika. Mokslininkas aiškina, kad melancholiškos dainos aktyvuoja senovinį šiurpuliukus sukeliantį mechanizmą – nelaimės atsaką, kurį mūsų protėviai jausdavo atskirti nuo šeimos. Kai baladė mums sukelia nostalgiją ar ilgesį, šis evoliucinis mechanizmas įsijungia.

Įdomioji J.Panskeppo teorijos dalis – šiurpuliukai daugumos žmonių neliūdina, pati patirtis yra labai teigiama. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad liūdna muzika iš tiesų iššaukia teigiamas emocijas – liūdesys, patiriamas per meną, yra daug malonesnis, nei liūdesys, kurį patiriame po blogos dienos darbe.

Ir tai yra užuomina į kitą teoriją. Smegenų dalis, vadinama migdolu, yra atsakinga už jūsų emocijas ir į muziką reaguoja unikaliai. Niūri daina gali aktyvuoti baimės atsaką migdole, dėl ko atsistoja kūno plaukeliai. Kai tai nutinka, jūsų smegenys greitai ima tyrinėti, ar negresia koks pavojus. Kai jos suvokia, kad jokio pavojaus nėra, šis baimės atsakas tampa teigiamu. Baimė pasitraukia, tačiau šiurpuliukai lieka.

Šiurpuliukus galima pajusti klausantis bet kokios muzikos: Mocarto, Madonnos, tango ar techno. Svarbiausia yra pati struktūra, o ne stilius. Šiurpuliukai pasireiškia dažniausiai tada, kai nutinka kažkas netikėto – dainoje įsilieja naujas instrumentas, pasikeičia forma ar garsas staiga prityla. Taigi, svarbiausias yra netikėtumo veiksnys.

Tačiau stipriausi šiurpuliukai pasireiškia, kai žinote, kas bus toliau. Kai yra pateisinami mūsų lūkesčiai, branduolio kaupikliai tampa aktyvesni. Tai koreliuoja su dopaminą sukeliančiu spėliojimo žaidimu, kurį taip mėgsta žaisti mūsų smegenys. Tad žinant, kas bus, šiurpuliukai būna gausesni (tikriausiai būtent todėl dauguma muzikantų teigia patiriantys šiurpuliukus).

Taip pat svarbi ir žmogaus asmenybė. Mokslininkai iš UNC Greensboro išsiaiškino, kad žmonės, kurie yra atviresni naujoms patirtims, dažniau sulaukia per nugarą perbėgančių šiurpuliukų (galimai dėl to, kad atviri žmonės dažniau groja instrumentais). Tuo tarpu mokslininkai Vokietijoje išsiaiškino, kad žmonės, kurie jautė šiurpuliukus, yra mažiau linkę ieškoti jaudinančių potyrių, o juos labiau motyvuoja atlygis.